Reclaim
EN LT



Revolution and identity 2005-12-20

Revoliucija ir tapatybė

Ieva Jusionytė

Gabriel Garcia Marquez romane „Šimtas metų vienatvės“ tarp kitų spalvingų charakterių yra vienas Lotynų Amerikos kontekstui gana būdingas veikėjas - pulkininkas Aurelijanas Buendija, dalyvavęs trisdešimt dviejuose sukilimuose ir visus juos pralaimėjęs. Jis yra tas melancholiškas revoliucionierius, nekovojantis dėl pergalės, bet dėl pačios kovos. Jo tapatybė yra revoliucija. 

Straipsnyje į revoliuciją žvelgiama kaip į kažką dinamiško, į vyksmą ir tapsmą, matomą nebe iš marksistų ar struktūralistų, bet iš simbolinės antropologijos pozicijų. Politiniai protesto judėjimai – anarchistai, pacifistai, antiglobalistai – dalyvauja rituališkoje kovoje, kuri prasprūsta pro akis akademiniame diskurse, nagrinėjančiame struktūrines revoliucijų kilmės prielaidas ir jų pasekmes, bet ne jas pačias kaip fenomenaliai ypatingas būsenas.

Dinamiškas communitas ritualų struktūroje

Simbolinės antropologijos klasikas Victor Turner vartoja sąvoką communitas, kaip priešpriešą  socialinei struktūrai. Tai, ką jis įvardijo kaip communitas, skleidžiasi gentiniuose perėjimo ritualuose, kontra-kultūrose, vienuolynų ar milenarinių judėjimų aplinkoje. Communitas kultūriškai pasirodo kaip edeniška, rojaus, utopinė ar milenarinė būsena, tai iš prigimties spontaniška ir save kurianti raiška. Turner taip pat išskiria tris būtinas ritualo fazes: (1) atsiskyrimas; (2) ribinė būsena; (3) surinkimas arba reagregacija. Kitaip tariant, užbaigtas ritualas yra perėjimas iš kasdienio pasaulio į transcendentinį, o iš šio – į tikrovės pasaulį šventinėje aplinkoje. 

§ Atskyrimas – tai individo ar grupės atskyrimas nuo ankstesnės fiksuotos pozicijos socialinėje struktūroje ar kultūrinėje aplinkoje. Pavyzdžiui, Pietvakarių Amerikos Navajo gentyje, sulaukę tam tikro amžiaus, paaugliai indėnai turėdavo palikti namus ir iškeliauti medituoti vienatvėje, kad save apvalytų. Jų turėtas statusas jiems būdavo atimamas, nubraukiamas, jų laukiama sugrįžtančių tik naujame vaidmenyje. 

§ Riba – šiame etape ritualinio subjekto būsena yra neapibrėžta, neaiški, jis yra keliautojas, nėra nei čia, nei ten, atsiduria tarpinėje padėtyje tarp visų fiksuotų klasifikacijos taškų, simbolinėje erdvėje, kuri neturi nieko bendra nei su jo buvusia, nei su būsima būsena. Šamanas nuvesdavo bemedituojantį Navajo genties jaunuolį į ypatingą vietą ir duodavo arbatos iš Šventosios Durnaropės ar ajahuascos, žinomų psichotropinių medžiagų, kurios sukeldavo haliucinacijas.

§ Trečioji fazė – ritualinis subjektas sugrįžta į socialinę struktūrą žemesniu ar aukštesniu statusu.

Communitas galima atrasti ne tik šioje ribinėje ritualo fazėje, dvasios kelionių etape, tačiau taip pat kasdieniame socialiniame pasaulyje. Tokiu bendruomeniškumu pasižymi marginalios grupės, kurių, skirtingai nei ritualinių ribiškumo subjektų, neapibrėžtumas niekada nėra galutinai išspręstas. Tai ne tik šamanų, bet taip pat hipių, čigonų, kitų nei vienai socialinei ar etninei grupei iki galo nepriklausančių arba priklausančių kelioms jų vienu metu žmonių būsena. 
Užstrigusi revoliucija, dramatizuotas sukilimas

Revoliucija kaip socialinių struktūrų kaita paprastai nagrinėjama iš struktūralistų perspektyvų. Tačiau perėmę antropologinį ritualų modelį, galime kaip ir rituale revoliucijoje išskirti tris fazes: (1) revoliucijos pradžia, dažniausiai nulemiama sunkių struktūrinių visuomenės sąlygų, struktūrinės prievartos; (2) vyksmas, panašus į anarchišką ir neapibrėžtą ribinę būseną; bei (3) pabaiga, vėlgi sąlygojanti tam tikrus struktūrinius pokyčius, pertvarkymus. Atsiribokime nuo pirmos bei paskutinės fazės, nuo visuomenės struktūrinių problemų nagrinėjimo ir sutelkime dėmesį į tą ribinę poziciją, kur skleidžiasi communitas savo par excellence forma. Tai tas haliucinacijų ir vizijų etapas, pereinant iš vieno statuso į kitą, tarp statusų kaitos.

Socialiniuose moksluose emocijos (įsiūtis, meilė, euforija) jau kurį laiką įtraukiamos į politikos bei protesto tyrinėjimus, tad revoliucijos kaip aistrų sūkurio supratimas nėra visiškai naujas. Neteisybės pojūtis yra dažniausiai siejamas su teisėtu pykčiu, tokiu atveju tai yra sukilimo, maišto priežastis. Pavyzdžiui, atsidūrę struktūriškai nepilnavertiškoje padėtyje sukyla neozapatistos Meksikoje, kurių kovoje susivienijo Chiapas indėnų vietinės rezistencijos tradicijos ir revoliucinė Lotynų Amerikos politinė kultūra. 1994 m. jie paskelbė Lacandona džiunglių deklaraciją dėl kovos prieš ekonominę bei kultūrinę kolonizaciją. Tokio paties neteisybės jausmo vedini ir Argentinos fabrikų darbininkai, kurių elektroniniai laiškai, kviečiantys pasirašyti peticijas prezidentui, jau pasiekia Lietuvą.

Drastiškų socialinių pokyčių metu communitas tampa centru, o struktūra nustumiama į periferiją. Tai transo, kelionės būsena. Dar įdomiau tokiu atveju kalbėti ne apie baigtines istorines revoliucijas, atnešusias socialinių pasikeitimų, bet apie tas, kurios įstrigo savo ribinėje, tarpinėje būsenoje, kaip antai, socialiniai judėjimai, tokie kaip anarchistai. Pats dalyvavimas, o nebe rezultatas tampa tikslu pats savaime, pagrindine motyvacija. Tai išplečia marginalumo sąvoką, nes įtraukiami ne vien etninėmis ribomis vaikštantys subjektai, bet taip pat socialinėmis ir  dar toliau. Kolektyvinė tapatybė, kaip priešprieša interesui, reiškia, kad prisirišimas prie judėjimo yra artimesnis giminystei, o solidarumas sąlygoja pasitikėjimo ir visiško lojalumo ryšius. 

Šiuo atveju ribinėje fazėje užstrigusius perėjimo ritualus galime susieti su statuso apvertimo ceremonijomis, kas pastebima anarchistų sąjūdžiuose. Antropologas Max Gluckman, tyrinėjęs Afrikos Zulu, teigia, kad gentis, gavusi progą pasityčioti iš karaliaus ir nebūti už tai nubausta kartą per metus, paklusniai atlieka savo subordinuotus vaidmenis visuomenėje. Tai „dramatizuotas sukilimas“, tam tikras visuomeninis teatras. Panašiai vyksta ir šiuolaikinėse visuomenėse, kur demokratinėse valstybėse stebime demonstracijas, kuriose skanduojami sloganai prieš vyriausybę, išreiškiamas priešiškumas ir metamas iššūkis tvarkai, tėra ritualo forma, sugrąžinanti į tradicinius vaidmenis. Galima net mąstyti, jog klaida drausti demonstracijas nedemokratiškose šalyse, nes neturėdami galimybės rengti ritualizuotus protestus, piliečiai gali sukelti tikrą struktūrinę revoliuciją. Tuo pačiu hipiai ar meno grupės, protestuojančios prieš esamą santvarką, ją tik sustiprina, yra jos ritualinė iškrova, simbolinė revoliucija. Kad neįvyksta lūžis visuomenėje parodo tai, jog nesukuriamas naujas lacaniškas point de capiton, principas, struktūruojantis socio-simbolinę erdvę, nevyksta paradigmų kaita, neperžengiama ir nesukuriama autentiška kalba.

Romantiškas protestas karnavalo forma

Lietuvoje, kurioje dar trūksta organizuotų socialinių judėjimų, verta dėmesį atkreipti į vieną projektą – „Pro-testo laboratoriją“. Prieš pusantrų metų „Kino pavasaryje“ parodytas Bernardo Bertolucci filmas „Svajotojai“ apie prie kino salės prisirakinusius jaunuolius, „Lietuvos“ kino teatro uždarymo išvakarėse sukėlė panašų judėjimą Vilniuje. Kino festivalis pasitelkė akivaizdų Che Guevaros raudoname fone įvaizdį, o prieš viešųjų erdvių naikinimą susitelkęs akademinis ir subkultūrinis jaunimas savo kūrybingos veiklos pagrindu padarė protesto žaidimus, alternatyvaus meno vakarus, tai tapo kolektyvia rezistencija šiuolaikinių medijų formomis. Politinis elitas bijojo pripažinti tokį spontaniškai susivienijusį ir neapibrėžtą, besikeičiantį dialogo partnerį kaip pro-testo laboratorija, tad jų veikla ir idėjos daugiau orientuotos į savo ratą nei į plačiąją visuomenę: “<…> tai tarsi filmo kūrimas apie tai, ko nėra, sukamas pačios „Lietuvos” (kino teatro) ir keliantis klausimą „kodėl?"”. Kuo turtingesnė ritualinė judėjimo kultūra – dainos, liaudies padavimai, herojai, priešų demaskavimas ir t.t. – tuo daugiau dalyvavimas atneša malonumo. Tai galima pavadinti judėjimo „libidine ekonomika“. Dalyvavimas atneša malonumų, kurie tampa motyvacija prisijungti, negrindžiant to kognityviu tikėjimu, kad galima laimėti. Pavyzdžiui, daug juodaodžių aktyvistų, XX a. viduryje Jungtinėse Valstijoje kovojusių už pilietines teises, dalyvavo protestuose, kad įgytų orumo per kovą ir moralinę raišką, o ne todėl, kad tikėjo įgysią lygias teises. Kaip zapatistos, taip ir kiti valstiečiai (vadinamieji campesinos) Lotynų Amerikoje mato pasididžiavimą sukilimuose prieš ilgai dominuojantį ekonominį bei politinį elitą. Tapti subjektais kovoje yra tolygu atgauti garbę ir orumą. Protestas pats savaime yra tikslas.
 
Analizuodamas 1968 metų studentų maištus Prancūzijoje, Michel de Certeau teigė, kad rezistencija kyla iš tų pačių kasdienių vartojamų objektų, jie tampa parankūs pasipriešinimui, o ritualas gali būti tolygu susitaikymui. Demonstracijas jis pavadino simboline revoliucija, kadangi ji daugiau reiškia, simbolizuoja, negu įvykdo, negu kvestionuoja duotus socialinius ir istorinius santykius norėdama sukurti kitus, autentiškus.

Visgi ritualinė kova nereiškia, kad ji yra mažiau tikra. Tiesiog savo fenomenalia būsena revoliucija ne ką skiriasi nuo gentinių ritualų ar nuo Rio de Janeiro karnavalų. Tik atpažindami jiems būdingą ribiškumą galime nutiesti šiuos paprastai radikaliai atskiriamus socialinius reiškinius jungiančius konceptualius tiltus. Visur ta pati džiaugsminga kūrybingai bendruomeniškos transgresijos patirtis. Vaizduotės galia ir poetinė šventė – tiesioginis demokratijos patyrimas, visų dalyvavimas, autonomijos reikalavimas ir kolektyvizmas, laisvės šventimas. Toks revoliucinis identitetas nėra silpnas ir norintis paskęsti minioje, tiesiog tai alternatyvus identitetas. Romantiškas protestas, kuriame atsiskleidžia politinių aistrų reikšmė. Protesto judėjimai kuria savo tapatumo ideologiją ir ja grindžia save pačius. Revoliucija yra jų tapatybė.