EN LT



N.Vasiliauskaitė: Apie viešumo privatizaciją 2007-03-29

2007 03 29  11:50 delfi.lt

Neringa Vasiliauskaitė
Apie viešumo privatizaciją

Jeigu viešos erdvės ir viešo intereso privatizavimą Lietuvoje jau kuris laikas pasitinka ne vien LLRI ekspertų entuziazmas, bet ir dalies piliečių protestas, tai tikimybė išgirsti artikuliuotą platesnio viešo gyvenimo privatizavimo fenomeno kritiką – vis dar labai nedidelė.

Konservatyvūs mąstytojai jau tapo mūsų geografinėse platumose beveik nematyto priešo – kairiojo intelektualo – portretą (“Štai jis – tik pažiūrėkite! Ar jums nebaisu?!”) ir rašo nerimu alsuojančias publikacijas. Tokias kaip Vladimiro Laučiaus (“Supriešintos vertybės: šeima, santuoka ir draugystė“).


Aptaręs Vakarų sociologų stebimą viešo gyvenimo sutrūkinėjimą į privačias struktūras ir klasikinės viešumo/privatumo skirties nunykimą, ponas Laučius pagaliau pasiekia tikrąjį savo komentaro objektą – VDU docento Arnoldo Zdanavičiaus pastabas apie Lietuvoje neliečiamą „tradicinių vertybių“ cliché.

Toks įmantrus aplinkkelis, matyt, sumanytas tam, kad suteiktų pono Laučiaus samprotavimams solidumo, nes teksto logika anaiptol nereikalauja panašių įžangų: pirmoje dalyje cituojamas sociologas Digby Andersonas, kuris socialumo privatizacijoje (vienas jos požymių – draugystės reikšmės suaugusių žmonių gyvenime mažėjimas) įžvelgia pavojų šeimyninėms buržua vertybėms užuot pastarąsias laikęs socialumo privatizacijos priežastimi ir mano, kad jokio esminio prieštaravimo tarp šių vertybių ir klasikinės politinės kultūros aukštinto draugystės kulto nėra; antroje dalyje staiga prasideda dr. Zdanavičiaus pozicijos moralinio pasmerkimo valandėlė su efektingomis aliuzijomis į dvasinę jos giminystę marksizmui (visas blogis juk TEN); o trečioje dalyje netikėtai pasisakoma prieš politikų kišimąsi į tokio pobūdžio privačius piliečių reikalus. Įdomūs posūkiai...

Diskutuoti su moralinio pasmerkimo valandėlėmis (nors jos ir yra teksto arterija) neverta – tokio žanro kūrinį reikia tiesiog skaityti ir mėgautis – geriau jau sutelkti dėmesį į konceptualesnę pirmąją dalį primenant, kad ditirambų draugystei žanras ateina iš antikos, o tada šeimoje draugystės ieškota visų mažiausiai, ta institucija grįsta visiškai kitokiais principais (draugystė Aristoteliui reiškė lygybę, o šeima – hierarchinį santykį). Draugystė buvo POLITINĖ vertybė, o ir politika suprasta visai kitaip. Būti „politiniu gyvūnu“ (zoon politikon, garsusis aristoteliškas „žmogaus“ apibrėžimas), gyventi politiškai tuomet buvo vienintelis būdas gyventi kaip žmogui, žmogiškai, tai yra užsiimant nebūtina kasdienei egzistencijai (kuriai užtikrinti skirta šeimos institucija) veikla.

Šiuolaikinė visuomenė kartais vadinama privatizuota atkreipiant dėmesį į tai, kad mūsų viešą gyvenimą palaipsniui nustelbė besiplečianti privati sfera, o laisvų ir lygių individų sambūvį pakeitė organizuoti „šeimų kolektyvai“ (filosofės Hannah Arendt terminas), kurie deleguoja politikams rūpestį savo išlikimu (dalykais, tradiciškai pagal apibrėžimą buvusiais už politinio pasaulio ribų).

Tipiškas šiuolaikinis žmogus savo mąstysena ir siekiais antikos piliečiui atrodytų esąs tik animal laborans („triūsiantis gyvūnas“), kuriam svarbiausia – ne „gyventi gerai“ Aristotelio prasme (savo malonumui, kultivuojant specifiškai žmogiškus, tai yra nebūtinus išlikimui sugebėjimus), bet tiesiog „gyventi“, bet kokia kaina išlikti fiziškai, biologiškai egzistuoti, nelaikant tokio gyvenimo nei gėda, nei kančia nei praradimu. Šeimų kolektyvų ir „besąlygiškos gyvybės vertės“ ekspansija tame kontekste būtų suprantama kaip sunaikinanti galimybę „būti žmogumi“. Dar daugiau – sunaikinanti patį tokios egzistencijos formos galimybės supratimą. Juk taip nebelieka srities, į kurią būtų galima nors laikinai pabėgti nuo „šeimos vertybių“ bei jas lydinčio biologizmo apologetikos.

Politinės erdvės irimą ir viešumo privatizaciją generuoja būtent tokios mąstysenos išplitimas, kokią reprezentuoja ponas Laučius, todėl viename asmenyje ir viename tekste šlovinti petit bourgeois „šeimos vertybes“ (ar daug kas šiandien gali pasigirti esą savo tėvų, vaikų ar netgi sutuoktinių draugais?) kartu apverkiant draugystės reikšmės mažėjimą, socialinio gyvenimo nykumą, konservatorių kišimąsi į privačią sritį ir tvirtinti, jog tie dalykai dirbtinai supriešinti, yra, švelniai tariant, keistokas nesusipratimas. Nors, kita vertus, toje barikadų pusėje dar ne tokių dalykų būna.

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=12679804