EN LT



Andrius Bielskis: Ar tikrai Marksas yra antifilosofas? 2006-07-31

2006-07-31

Andrius Bielskis: Ar tikrai Marksas yra antifilosofas?

 Šiandienos Lietuva kenčia ne tik nuo  karštligiško politinės valdžios formavimo, bet  ir nuo moralinių ir politinių vertybių krizės. Galima sakyti dar daugiau – Lietuvoje vyrauja politinė bevalystė ir visiška idėjų stoka. Merkantilizmo dvasia siautėja verslių lietuvių sielose, kurie noriai leidžia savo ne visada sunkiai uždirbtus pinigus naktiniame Vilniuje ar Palangoje. Striptizo klubai ir kazino lūžta nuo savimi pasitikinčių jaunų verslininkų, kurie savo veržlumu ir drąsa nusileidžia tik gerai įgėrusiems britų stagnighter‘iams. Žmonės džiaugiasi aksominėmis naktimis bei galimybe pragerti du ar tris šimtus litų iki aušros dirbančiuose sostinės ir pajūrio baruose. Jaunimėlis demonstratyviai burzgina naujai įsigytus motociklus, o baro tarpduryje gali sutikti įkaušusį žymų vietos profesorių, noriai besišvaistantį pusiau nešvankiomis sentencijomis. Na ir žinoma, tuntai lieknų kaip katės lietuvaičių, kurios taip masina nuo rutinos ir savo žmonų pabėgusius užsieniečius.

 Taigi nūdienos Lietuva, arba bent jau reprezentatyviausios jos vietos, tviska savo paviršiumi – aptvarkytų centrinių gatvių fasadais ir spindinčiomis parduotuvių vitrinomis. Daugelis mūsų džiaugiasi didėjančiomis galimybėmis užsidirbti pinigų, bet dar labiau džiaugiamės galėdami parodyti, kad jų turime. Esame pasiruošę imituoti civilizuotą ir turtingą gyvenimą, bet trūksta mums ir kultūros, ir turto.

Tačiau ne tik tai. Vyrauja pasenusios ir perdėm lokalios idėjos, ribojančios mūsų mąstymą. Toks lietuviškas provincialumas atsispindi ir mūsų politinėse refleksijose. Šalyje, kur klesti laukinis kapitalizmas, sparčiai besiskverbiantis į visas gyvenimo sferas, Karlas Marksas yra demonizuojamas, o šiuolaikinis europietiškas socializmas yra vis dar terra incognita arba tebesiejamas su palengva užmarštin grimztančia sovietine patirtimi.

Žinoma, didelė dalis Lietuvos dar tebegyvena posovietinėje realybėje, kur meritokratiniai principai negalioja. Tokioje visuomenėje dalis žmonių gyvena skurde ir todėl yra apatiški, o kita dalis mėgaujasi savo turtais bei toliau pelnosi iš savo sovietinio nomenklatūrinio įdirbio. Ir nors sparčiai formuojasi Lietuvos vidurinioji klasė, kalbėti apie posovietinės egzistencijos pabaigą yra dar sunku. Tačiau blogybė yra ne tiek posovietinė realybė, kiek mūsų nesugebėjimas žvelgti į pasaulį kur kas plačiau nei tik iš itin mažo ir provincialaus Lietuvos akiračio. Net ir idėjų lygmeniu mes vis dar nesugebame atsiriboti nuo posovietinės realybės, idėjų, kurios gali ir privalo nevaržomai judėti naujų horizontų link. Kaip tik toks provincialus susikaustymas supelijusių sąvokų ir užkalkėjusių mąstymo šablonų narve mums neleidžia suvokti pozityvios europietiško socializmo ir marksizmo reikšmės Europos politikai ir politinės minties tradicijai.

Neseniai „Atgimime“ publikuotas A. Kanclerio komentaras „K. Marksas – pasaulio antifilosofas“, nepaisant puikaus stiliaus ir poleminės charizmos, yra vienas iš daugelio tokio mąstymo pavyzdžių. Marksas yra ir, regis, išliks vienas įtakingiausių ir populiariausių filosofų pasaulyje.  Tai nėra jokia šokiruojanti žinia ar juolab galingos sovietinės propagandos rezultatas. Žmonės, kurie turėjo progą pagyventi bent penketą metų kurioje nors Vakarų Europos šalyje ir susidurti su vis dar egzistuojančia klasine sistema, žino autentiškų “kairiųjų” idėjų svarbą Europos politikai. Žinoma, kalbama ne šiaip apie Britanijoje ar Švedijoje sunkų fizinį darbą dirbančius lietuvius. Spiriami skurdo ir nedarbo Lietuvoje, jie buvo priversti emigruoti tam, kad galėtų išlaikyti savo šeimas monotoniškai dirbdami 16 ir daugiau valandų per dieną. Ir tai darydami jie nusipelno pagarbos vien dėl to, kad nesėdėjo sudėję rankas ar iš nevilties neprasigėrė Lietuvos kaime.

Kalbu apie žmones, kurie turėjo galimybę intelektualiai susidurti tiek su vietine, sakykime, Britanijos akademine kultūra, tiek ir su „išsivysčiusios“ kapitalistinės visuomenės realijomis. Kaip tik tokia patirtis moko kur kas labiau gerbti ne tik sunkiai dirbančius žmones (kas yra esminė kairioji vertybė), bet kartu suvokti, kiek daug socialinio neteisingumo egzistuoja nevaržomo kapitalizmo visuomenėje, neteisingumo, kuris privalo būti apmąstytas ir sprendžiamas. Karlas Marxas yra pagrindinis (bet ne vienintelis) mąstytojas, pasiūlęs teorinių įrankių šių problemų apmąstymui.

Koks gi didžiausias Karlo Markso nuopelnas europietiškai minčiai ir socialinei realybei? Žinoma, tai tikrai nėra bolševikų revoliucija bei sovietinio marksizmo susiformavimas. Gaila, bet šiandien Lietuvoje marksizmas yra vis dar tapatinamas su  dialektiniu materializmu, terminu, kurio pats Marksas niekada nevartojo. Sąvoka „dialektinis materializmas“ išplito rusų revoliucionieriaus Georgijaus Plechanovo dėka, o ilgainiui šis terminas tapo sovietinės ideologijos norma po to, kai Stalinas prievarta ją primetė visam Kominternui. Tuo tarpu likusioje nesovietinėje  Europoje, kuriai išimties tvarka bent jau intelektualiai priklausė ir garsusis vengrų marksistas Gyorgy Lukáčas, dialektinis materializms buvo priešinamas žymiai kuklesniam istoriniam materializmui. Pastarasis buvo ne toks deterministiškas (t.y. pabrėžiant pačio Markso nuolatinius teiginius, kad jis niekada nesiekė kurti griežtos visą istoriją paaiškinančios meta-teorijos) nei stalinistinė Markso versija. Stalinistai matė istoriją, apibrėžtą griežtų dialektinių dėsnių, o Lukačo ir nesovietinės Europos marksistai akcentavo įrankinio proto įsivyravimą bei prekės fetišizmo kritiką kapitalistinėje visuomenėje. Stalinas akcentavo agresyvią klasių kovą, o Valteriui Benjaminui ar Teodorui Adornui pirmiausia rūpėjo darbo žmonių savimonės kėlimas avangardiniu menu bei alternatyviu švietimu.

Panašiai ir Markso akcentuota revoliucija bei proletariato diktatūra nėra ir negali būti didžiausias jo minties nuopelnas. Ortodoksiniai marksistai, pradedant Friedrichu Engelsu ir Karlu Kautskiu ir baigiant Danieliu Bensaïdu, Aleksu Kalinikosu ar net Slavoju Žižeku, visuomet suvokė revoliuciją kaip vienkartinį istorinį veiksmą, galintį išvaduoti žmoniją iš „kapitalizmo vergovės“.

Yra ir kitokio tipo revoliucijos samprata, kuri atmeta šią ortodoksinio marksizmo dogmą. Šiandien yra susiformavusi nauja kairios politinės minties tradicija, kuri Markso revoliuciją interpretuoja kaip nuolatinį pasipriešinimą prieš sustabarėjusias bei nelygius socialinius santykius palaikančias institucijas. Jei laukinis kapitalizmas Lietuvoje iškreipia bendražmogiškus santykius bei skatina besaikį norą demonstruoti savo galią kitų sąskaita, tai tokiai socioekonominei tvarkai bei jos kuriamoms institucijoms reikia besąlygiškai priešintis. Kaip tik čia Karlas Marksas gali būti labai naudingas. Marxo akcentuota revoliucija gali ir privalo būti suprantama kaip nenuilstamas darbo žmonių sąmonėjimo procesas bei nuolatinė pastanga siekti socialinio teisingumo. Kas išdrįstų pasakyti, kad taip suprastas Marksas yra antifilosofas? Ir kas leistų sau pareikšti, kad tokios Markso interpretacijos Lietuvai nereikia?

Bernardinai.lt

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/51526