EN LT



Viešoji erdvė versus tarybinė dešrelė 2007-08-13

2007 08 13

Viešoji erdvė versus tarybinė dešrelė

Gediminas Urbonas

Prisipažinsiu - mane išprovokavo praeitą savaitę bernardinai.lt skelbtas Tomo Čyvo straipsnis. Ir visai ne del to, jog esu vegetaras. Man pasidarė įdomi "tarybines dešrelės logika", kuria remiasi autorius pristatydamas savo pasaulėžiūrą.

Netolima mūsų praeitis mena, kad dešrelės retorika buvo teisinama ir energetinės ir kitokios priklausomybės politika. Tačiau, sutikite, šiandieną pasidaro įdomu, kai viešai erdvei ar viešam interesui aptarti remiamasi dešrelės argumentu. Todėl ir norisi retoriškai autoriaus paklausti - kodėl jums į galvą kyla dešrelė?

Return of repressed arba represuotųjų sugrįžimo simptomas

Keičiantis politinėms santvarkoms pasireiškia aštrios emocinės arba keršto reakcijos nukreiptos į dokumentus, į praeities liudininkus, į paminklus. Knygų deginimas, bibliotekų griovimas, kultūros paminklų plėšimas ne tik "nuleidžia garą", bet ir įtvirtina naujos ideologijos ar santvarkos pergalę. Vandalai nusiaubia Romą, Napoleono kariai apšaudo Sfinksą Egipte, Paryžiaus komuna nugriauna Vendomo koloną, nacių kariuomenė sugriauna Peterhofą, o Stalino armija Karaliaučiuje likviduoja Prūsijos paveldą, priskirdami viską "nacių propagandai" ir įtvirtindama “istoriškas slavų žemes”. Istorija tokių “pavyzdžių” mena apsčiai.

Lietuva nėra išmtis. Išsivadavimo iš sovietinio režimo euforijoje nuverčiami praeities stabai. Atrodo tarsi verčiama pati sistema. Tačiau nepastebima, kad tai tik garo nuleidimas, kuris gudriai maskuoja ir slepia tos pačios represinės sistemos įsitvirtinimą, kurį, beje, garantuoja tie patys “specialistai”. Kažkodėl manau, kad girauti paminklus buvę režimo kankiniai ir kaliniai neturi jėgų. Labiausiai rėkia ir griauna kolaboravęsi su režimu. Kyla pagrįstas klausimas - ar neatsitinka taip, kad trinant ir  naikinant  praeities dokumentus bandoma maskuoti savo nesugebejimą susitvarkyti su praeitimi? O gal ir ją nuslėpti?  Taip, praeitis trauminė, tačiau pabandykime atsitraukti ir žiūrėti iš atstumo. Osvencimo, Dachau ar IX forto architektūra mums liudija praeitį, tačiau buvę koncentracijos stovyklų kankiniai nemano, kad tų stovyklų buvimas yra nacizmo garbinimas. Netgi priešingai, tie grėsmingi paminklai liudija tam tikros epochos baisumus, kuriuos turi žinoti ir ateities kartos. Kad galėtų pasimokyti. Kad nebūtų kaip, kad parašyta ant Buchenvaldo vartu “Kiekvienam savo”. Beje, Hirošimos taikos memorialas, ar Kaizerio Wilhelmo paminklinė kirchė Berlyne taip pat yra išsaugoti, kaip dokumentai, liudijantys ribą skiriančią žmogiškumą nuo žvėriškumo. Šią ribą pažinti, kaip dokumentą yra svarbu visoms ateities kartoms.

Belieka tik džiaugtis išgyvenusių kankinimus stiprumu, ir sugebėjimu drąsiai pažiurėti į praeitį. Būtent kultūros paminklai, architektūra mums nusako,  įvardija to meto estetiką, ideologiją, represijas, nes jie liudija tam tikrą laikotarpį viešoje miesto erdvėje. Jie gali būti nevienareikšmiai, jie neduos mums užmigti ir kels jausmus, prieštaravimus, diskusijas.  Mums reikės stiprumo ir distancijos, kad juos pakęstume. Tačiau tikiu tokia galimybe, nes būtent del jos mes tampame civilizuota visuomene, o ne barbarais, kurie galvoja, kad nugriovę slibino iškamšą, nugalės ir patį blogį.

Esu tikras, kad labiausiai tie praeities paminklai akis bando, ne politiniams kankiniams, Gulago tremtiniams, ar sąžinės kaliniams, ištvėrusiems kankinimus ir siaubingas patyčias, bet būtent tiems "liaudies veikėjams", kurie šiandieną nenorėtų prisimti, kad  turejo spec. landas "po prekystaliais prie tų pačių "tarybinių dešrelių" ir naudojosi visomis kitomis raudonųju buržujų privilegijomis. Tokie žmonės norėtų ištrinti praeities ženklus, liudijančius buvusios galios sistemos egzistavimą praeityje ir dabartyje. Ta dešra, tarsi maitinanti virkštelė, sieja visus veikėjus, šiandieną tarpstančius naujoje ekonominėje politikoje. Būtent šie veikėjai ir jaučia praeities dokumentuose kastracijos baimę, baimę netekti galių valdyti dengiantis "progresyviais" pavidalais.


Laisvė arba dešra

Tokią dilemą sprendė Lietuvos žmonės 1991 metais kai “jedinstvininkai” puolė dabartinius Seimo rūmus. Ir gerai nusprendė nepasirinkdami dešros ar pigaus benzino. Tačiau buvę partorgai mikliai persirengė laisvos rinkos šaukliais, kad galėtų nusavinti “gardžiais kasneliais” vadinamas bendras gėrybes. Vienas kinoteatras po kito. Ką jau ten kalbėti apie Operos ir Baleto ar Nacionalinę Biblioteką. Salės užpildytos pastoviai nebūna. O kiek kainuoja mokesčių mokėtojams! Taip galima ir ant Gedimino bokšto užlipti. Visa laimė, kad šiandieną žmonės nebėra tokie naivūs, ir nebetiki nekaltais "nerentabilumo" pasiteisinimais, kai mato kaip iš pradžių sąmoningai ir planuotai nugyvenama, o po to užgrobiama kultūros infrastruktūra ar paveldas. Įteisinta valstybinių, kultūrai numatytų žemės sklypų žemgrobystė ir grobuoniška miestų plėtra visiškai nieko neturi bendro su išsivysčiusio kapitalizmo idėja. Už tokio dešrelinio mąstymo būtent ir slepiasi visa ta sovietinė nomenklatūra, komjaunimo lyderiai, kurie manipuliuodami "ūkiskaitos" argumentu, nugyveno infrastruktūrą, kad pateisintų visos Lietuvos privatizaciją. Būtent tokia, beje, vis dar tų pačių mokesčių mokėtojų (stebiuosi visų jūsų kantrybe) išlaikoma nomenklatūra ir jaučia didžiausią nostalgiją praeičiai. Būtent ši nomenklatūra trina ir naikina istorijos dokumentus, paminklus ir kitus tapatybės ženklus. Pasak prancūsų intelektualo Pjero Klosovskio “Nusikalstama kova prieš kultūrą yra kita kriminalinės kultūros pusė”.

Prisiminus komjaunuoliškų statybų apetitus, visai nekeista (tačiau pasibaisėtina!) , kaip agresyviai bandoma teisinti daugiaaukščių ir daugiabučių statybas Vilniaus Senamiestyje ir kitose saugomose teritorijose. Sakoma “senamiestis - ne šventa karvė”, tačiau netikiu, kad siūlomi prabangūs apartamentai (15.000 litų už kv.metrą) padėtų spręsti gyvenamojo būsto klausimus. Netgi priešingai, braunantis per gyvųjų ir numirėlių galvas (apartamentų ašis) tankinamas miesto centras, sukuriamos logistikos problemos, skurdinamos miesto urbanistinės funkcijos, kitaip tariant menkinama visų miesto gyventojų gerovė.
Galiausiai, toks - "gardaus kasnelio", "landos" ar "dešros" principais - planuojamas miestas darosi nepatrauklus visiems jo gyventojams ir miesto svečiams. Žmonės nesutinka gyventi grėsmės akivaizdoje, ir greičiau jau ieško gyvenamojo ploto kur nor kitur, pavyzdžiui, kad ir Berlyno centre (3.000 Litų už kv.metrą), negu visam gyvenimui taps spekuliantų nekilnojamu turtu įkaitais.

Tuo tarpu šie  daugiabučių komjaunuoliai "viešųjų erdvių plėšiniuose" demonstruoja dešrelinę paradigmą, ir dangoraižių falais bando  įtvirtinti savo "vyriškumą". Tarsi žodis "statyti" būtų redukuotas žemiau juostos.  Nei viename Europos mieste, ar Europos kultūros paveldo mieste, nepamatysime tokių “ekshibicionistų” - viešai erdvei ar viešoms gėrybėms nepagarbą demonstruojančių, styrančių dangoraižių "dešrelių". Be abejo jie yra statomi, kažkur už miesto centro, išlaikant deramą atstumą miesto siluetui. Tokia, kaip Vilniuje, viešai valdžios pareigūnų toleruojama ir net skatinama beribybė, kaip miesto centre stovintys “supermarketai” ir dangoraižiai rodo elementarų neraštingumą ir gūdų provincialumą.

Civilizuotoje visuomenėje į galvą neateitų privatizuoti praeities paminklų, viešos erdvės, aikštės, juolab pranokti juos aukščiu, nekaltai teisinantis "gyvenamojo ploto sprendiniais". Negi manote, kad Barselonoje ar Atėnuose, Florencijoje ar Utrechte netrūksta gyvenamojo ploto? Barselona, Atėnai ar Roma tai miestai įsprausti tarp kalvų. Šiuose miestuose yra 'šimtą kartų' daugiau turtingesnių ir apsukresnių verslininkų, galinčių pastatyti dešreles-dangoraižius pranokstančius Akropolį, ar Gaudi katedrą. Tačiau tose kultūrose, iš kartos į kartą įtvirtinama pagarba savo pačių aplinkai, ir su motinos pienu diegiamas kultūros imperatyvas, kuris, matomai, yra stipresnis už dešrelės instinktą.

Turiu pagrindo teigti, kad žmonės, ginantys Lietuvos kinoteatrą ir valstybinę žemę, skirtą kultūros veiklai, kovoja su nostalgija praeičiai, kurią bando įteisinti dešrelės paradigma besiremianti pasaulėžiūra. Nostalgiją praeities režimui, kaip tik įžvelgčiau tose represijose, kuriomis bandoma sunaikinti viešą erdvę - gąsdinimais, bauginimu, smurtu - sovietiniais metodais užčiaupti piliečiams burną.

Šiandieną iškilę viešos erdvės privatizavimo ir viešo intereso gynimo klausimai liečia ne tik mokesčių mokėtojų išlaikomus valdžios pareigūnus (kurių pareiga yra ginti viešą interesą), ne tik verslininkus siekiančius darnios plėtros verslo interesų, bet ir visą visuomenę, kuri naudojasi viešomis, visų mūsų resursais sukurtomis, gėrybėmis. Jei vieša erdvė, bus užstatyta gyvenamais daugiaaukščiais daugiabučiais, ji niekados nebus vieša kultūros erdvė. Ji taip ir liks privačia valda, priklausoma tik nuo privačios bendrovės akcininkų intereso. Kaip prie ežerų, prie kurių šiandieną jau nebeįmanoma nei prieiti nei privažiuoti. Todėl nuoširdžiai linkiu Tomui Čyvui nuvažiuoti į vieną tų nuostabių Europos miestų, išlaikiusių savo dvasią, ir apsidairyti aplinkui. Gal pamatysite toliau, už savo dešros galiuką.

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/66212