EN LT



Aloyzas Sakalas: Pasaulį seną išardysim 2007-08-14

2007 08 14

Aloyzas Sakalas: Pasaulį seną išardysim

Skaitytojams siūlome Europos parlamento Socialistų frakcijai priklausančio europarlamentaro profesoriaus Aloyzo Sakalo svarstymus apie tai, ar sovietmečiu atsiradusių statinių griovimas tikrai gali išlaisvinti iš vergiško mąstymo rleiktų.

,,Pasaulį seną išardysim...Naujai pasaulį atstatysim...“ Iš ,,Komunistinio Internacionalo“

Prieš keletą metų vienas žymiausių politinių veikėjų tarstelėjo, kad teismai yra paskutinis sovietinis bastionas, kurį, aišku, reikia sugriauti. Bastionas nebuvo sugriautas, nes jame jau plušėjo tarybinių mokslų neragavusi jaunų žmonių karta, taigi jį pavadinti sovietiniu lyg ir nebuvo rimto pagrindo. Bet, pasirodė, kad toks griautinas bastionas anaiptol ne paskutinis. Štai dabar madinga siūlyti nugriauti tai, kas buvo pastatyta okupaciniais metais, sakykime ,,Lietuvos“ kino teatrą. Pastatas iš tiesų nėra joks architektūros šedevras, bet jo vietoje numatyta pastatyti kitą irgi vargu ar ,,šedevrą“ – daugiaaukštį gyvenamąjį namą- tokį, apie   kurių išskirtinai blogą kokybę,  net neužsimenant apie jų estetinį vaizdą , jau parašė ne vienas spaudos leidinys. Nenuostabu, kad urbanistikos specialistai atsiraitę rankoves pradėjo priešintis lengvo ir didelio pelno ieškotojų užmačioms. Kaip ši kova baigsis –dar pamatysime, bet man natūraliai kilo klausimas, kodėl žymių kritikų dėmesio centre atsidūrė kino teatras, o ne kiti sovietiniai pastatai, kaip, sakykime, dramos ar operos teatras, arba kavinė ,,Neringa“. Jeigu jau griauti ,bastionus‘, tai kodėl tik šį vieną, o gal jie  visi jau surašyti ir kiekvienas laukia tik dienos X, kada kokiam nors verslo magnatui kils nenumaldomas noras pastatyti naują nerūpestingam  gyvenimui nelabai tinkamą būstą. Jeigu jau taip norime naikinti sovietinį reliktą, tai prisiminkime ir TV bokštus, civilinės paskirties pastatus su visa įranga ir kitus pastatus, žemė po kuriais turi aukso kainą. Bet tada atsidursime ties absurdo riba, nes griauti derėtų tik tada, kai naujasis statinys savo funkcionalumu ir architektūriniu sprendimu žymiai geresnis už senąjį.

Savo pozicijos sutvirtinimui kritikai prie pastatų prikabina ir sovietinius veikėjus. Bet jie jau giliai žemėje ir ten atsidūrė išvengę teismo nuosprendžio. Kas dar abejoja, kad 1940 metais veikėjai atvežė Stalino saulę, kuri sudegino ne vieną šimtą tūkstančių  Lietuvos piliečių? Dalis tų veikėjų buvo kultūrininkai ir tegul jų nusikaltimus ir nuopelnus vertina ir kultūros specialistai, kurie dar neprarado literatams būdingos etikos normų.   Bet kita dalis  tuometinių veikėjų ,savo parašais pasiuntę myriop ar Sibiro kančioms ne kokius nors žmogžudžius, bet kitaip manančius nei reikėtų, yra nusikaltėliai- nesvarbu, ar jie padarė ir gerų darbų. Nes joks geras darbas negali pateisinti net ir vieno žmogaus kančių ar mirties. Todėl senų nomenklatūrininkų aiškinimai, kad vienas ar kitas Stalino laikų vadovaujantis politinis veikėjas dar padarė ir kažką gero, todėl vertas malonės ir pagarbos, yra tiesiog idiotiški.  Jie buvo žmogžudžiai ir tokiais bus per omnia saecula saeculorum. Amen.

Bet pastatai nepriskirtini žmonių kategorijai, todėl  šių dviejų kategorijų sugretinimas  yra loginė nesąmonė. Bet tokios argumentacijos griebiasi tas kritikas, kurio  mąstymas nesuderinamas su elementaria logika ir kuriam svarbu įrodyti savo teisybę, nors ir nežmoniškai, bet kitoniškai. Toks užsispyrimas, nematant ne tik argumentų, bet ir paties svarstymo objekto, būdingas politikams, kurie gavę nepatogų klausimą pakeičia jo esmę ir atsako taip, lyg paties klausimo būtų visai negirdėję. Toks užsispyrimas buvo aprašytas ir smetoniniame elementoriuje, kada vyras su žmona grįžus jų dingusiam ir plaukų netekusiam šuniukui  susiginčijo. Vyras teigė, kad šuo nuskųstas, žmona - kad nukirptas. Įsiaudrinęs vyras panardino žmoną į tvenkinį šaukdamas:,, Nuskųstas !‘‘ Žmona, nebegalėdama ištarti žodžio, iškišo ranką ir dviem pirštais pademonstravo žirkles. Bet komentatoriai neturėtų elgtis kaip ta šauni moteris. Jie turėtų vertinti visus argumentus ir ‚už‘ ir ‚prieš' ir matyti ne tik juodą spalvą ir sąmokslus. Jau nebe viduramžiai ir rašymas ‚Ad maiorem Dei gloriam‘ , kai nėra inkvizicijos ar KGB , jau nebeįtikina.

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/66213