EN LT



Musu ateitis: filharmonija „Maximoje“ 2008-04-08

2008-04-08

Musu ateitis: filharmonija „Maximoje“

Visuomenininkams, „Lietuvos“ kino teatro gynėjams už visuomeninę veiklą ir aktyvią nuomonės raišką plėtros bendrovės pateikė neįtikėtinų ieškinių – 600 000 turtinei ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Turtinės žalos visuomenininkai esą padarė, manipuliuodami įstatymais ir taip priversdami (!) teismą laikinai sustabdyti Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsakymą, o neturtinės – esą pareikšdami bendrovei nepalankią nuomonę radijo diskusijų laidoje. Apie šį pavojingą pilietiškumui reiškinį, kaip verslo žaidėjai tampa teisėjais, apie tokių problemų sprendimą demokratiniame pasaulyje ir apie estetikos ir paveldo santykį kalbamės su architektūrologe, tarptautine kultūros paveldo eksperte, Valstybinės kultūros paveldo komisijos nare, viena iš „Lietuvos“ kino teatro gynėjų Jūrate Markevičiene.

Ką Jums reikštų sumokėti tokią sumą?

Reikštų sėsti į kalėjimą, nes tokių pinigų neturiu. O jei ir turėčiau, jos priteisimas reikštų, kad Lietuvoje varžomas laisvas žodis ir, pasak Prezidento Valdo Adamkaus, įsigali oligarchija. Tą gerai žino ieškovai. Juk vadinamieji „strateginiai ieškiniai prieš visuomenės dalyvavimą“ yra plačiai žinomas verslo korporacijų ginklas kovoje su pilietine visuomene.

Vadinasi, viešo intereso gynimas tampa rimtu nusikaltimu?

Demokratinis pasaulis nuo tokių absurdų yra atradęs gerų priešnuodžių. Pagal Lietuvos ratifikuotą Orhuso konvenciją valstybės įpareigotos apsaugoti piliečius nuo tokių bylų, nes kitaip kovą tarp viešojo intereso ir pelno, bet kuria kaina siekiančio verslo, milžiniškais ieškiniais gąsdindama visada laimėtų antroji turtingesnė – verslo – pusė.

Kita šio pobūdžio problema yra mūsų įstatymai. Pagal Teritorijų planavimo įstatymą detalųjį planavimą gali vykdyti ne tik valdžios institucijos, bet ir žemės sklypų savininkai ar nuomininkai. Štai turiu sklypą, noriu vykdyti plėtrą ir prašau, kad savivaldybė perduotų man planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, o perėmęs tampu ne vien savininku, bet ir valdžios institucija. Pagal Orhuso konvenciją to daryti negalima, nes ten yra išskirti trys labai aiškūs šio proceso – aplinkos keitimo proceso – dalyviai: visuomenė, plėtrininkai (konvencijoje jie vadinami paraiškų veiklai teikėjai) ir valdžia, valstybės arba kita viešojo administravimo institucija - arbitras tarp anų dviejų proceso „žaidėjų“. Tarkim, plėtrininkas nori užtvenkti Nemuną, kad savo sklypus paverstų žuvivaisos plotais, o visuomenė tam priešinasi. Tuomet pagal Orhuso konvenciją valdžios institucija, lygiaverčiai išklaususi abi puses, turi viską pasverti ir priimti sprendimą. Orhuso konvencijos esmė yra ta, kad ja siekiama užtikrinti kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisę gyventi palankioje jo sveikatai ir gerovei aplinkoje, taip pat pareigą individualiai ir kartu su kitais saugoti aplinką bei gerinti jos būklę dėl dabartinių ir būsimų kartų gerovės. Ši konvencija yra neatsiejama nuo pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių, pripažįsta žmonių teisę dalyvauti priimant pagrindinius jų gyvenimą veikiančius sprendimus, o kad žmonės galėtų ginti šią teisę ir atlikti šią pareigą, jiems užtikrinama teisė gauti informaciją, dalyvauti priimant sprendimus bei galimybę kreiptis į teismus aplinkos klausimais. Pagal Konvenciją plėtrininkas privalo ir visuomenei, ir valdžios institucijoms įrodyti, kad dėl jo sumanytos veiklos nebus žalos visuomenei.

O pagal mūsų įstatymus ir esamą praktiką toks plėtrininkas pats sprendžia, ar visuomenė jo atžvilgiu yra teisi, ir pats vertina visuomenės nuomonę ir siūlymus. Arbitro nebelieka.

Maža to. Konvencija reikalauja, kad su visuomene būtų svarstomi visi su aplinkos keitimu susiję dokumentai, kuriems reikia valdžios sutikimo: statybos leidimai, planavimo sąlygos bei programos ir pan. Tačiau Lietuvoje visuomenei leidžiama dalyvauti svarstant tik teritorijų planavimo dokumentus. Ši ydinga praktika užprogramuoja visuomenės ir verslo konfliktus. Be to, Orhuso konvencija įpareigoja valstybę įtraukti visuomenę į sprendimų priėmimą ankstyviausioje stadijoje, kai dar galimos alternatyvos. Tačiau Lietuvoje valdžios institucijos išduoda teritorijų planavimo ir statybų projektavimo sąlygas be svarstymo su visuomene, o jų pagrindu parengti sudėtingi (ir brangūs) planavimo dokumentai retai keičiami iš esmės, todėl visuomenės dalyvavimas paprastai būna formalus, į žmonių nuomonę nebeatsižvelgiama. Apie statybas, kurioms leidimai ne visada išduodami skaidriai ir teisėtai, Lietuvoje visuomenė sužino paskutinė - ir jai telieka vienintelė alternatyva - kreiptis į teismą.

Taip buvo ir su „Lietuvos“ kino teatru. Mes, kaip visuomenės atstovai, dalyvavome šio detaliojo plano viešo svarstymo procese, buvo pateikta per 70 siūlymų, peticiją dėl nekomercinio kino teatro ir viešosios kultūrinės erdvės išsaugojimo pasirašė per 7000 žmonių. Tačiau kaip ir kitur, taip ir čia, buvo ir yra dvi barikadų pusės: mes esame suinteresuoti išsaugoti Pasaulio paveldo teritoriją nuo radikalių pasikeitimų ir turėti nekomercinį kino teatrą, o „plėtrininkai“ – vykdyti komercinę statybą ir iš to uždirbti. Tai natūralu verslui – plėtros bendrovė ir įsigijo tą pastatą dėl pelno. Bet nenatūralu yra tai, kad pagal mūsų Teritorijų planavimo įstatymą plėtrininkas staiga tampa pats sau teisėju: įstatymas leidžia jam perduoti valstybinių institucijų funkcijas.

Panašiai, kaip vidury žaidimo teisėjas staiga prisijungtų prie vienos iš komandų ir, užuot teisėjavęs, pradėtų žaisti?

Dar būtų galima palyginti su vairuotojo pažymėjimo gavimu. Štai „Regitra“ turi deleguotas viešojo administravimo funkcijas: ji tikrina, kaip mes mokame vairuoti, ten laikome vairavimo egzaminus. Kas būtų, jei policija tas tikrinimo teises perduotų patiems būsimiems vairuotojams? Mes patys sau rašytume pažymius ir patys sau išduotume vairavimo teises – į kokį absurdą tai atvestų? O ar jums patiktų, jei teismo sprendimus įgyvendintų pats ieškovas, sudaręs sutartį su Teisingumo ministerija dėl antstolio įgaliojimų suteikimo savo paties ginče?

Tačiau teritorijų planavime tai vyksta: savininkas, gavęs visuomenės pasiūlymus saugoti aplinką, suvokia, kad kyla grėsmė jo norui gauti kuo didesnį pelną, todėl, savaime suprantama, juos atmeta. Ir negali neatmesti, nes jam perduotos ir arbitro teisės. Tiksliau sakant, teritorijų planavimas leidžia patiems sau rašyti įstatymus.

Būtent todėl buvo atmesti mūsų pasiūlymai dėl „Lietuvos“ kino teatro ateities – kad viešoji kultūrinė erdvė turi išlikti, o Vilniaus senamiestis yra Pasaulio paveldo objektas ir reikia visus rimtesnius pakeitimus derinti su UNESCO.

Jei savivaldybė būtų iš anksto, kaip reikalauja Orhuso konvencija, apsvarsčiusi planuojamą kino teatro pardavimo klausimą su visuomene, visa tai nebūtų įsiplieskę į tokią kovą. Bet jau pradinėje stadijoje visuomenė buvo ignoruojama, ir dėl to, žinoma, kalta yra valdžia, o ne verslininkai.

Vadinasi, mūsų teritorijų planavimo teisės aktai neatitinka mūsų ratifikuotos tarptautinės Orhuso konvencijos?

Ne tik neatitinka, bet net šiurkščiai pažeidžia. Kartu Teritorijų planavimo įstatymas pažeidžia ir Lietuvos Konstituciją, nes Lietuva yra įsipareigojusi vykdyti visas tarptautines konvencijas. Norėčiau pabrėžti, kad Orhuso konvenciją Lietuva yra ratifikavusi net du kartus – ir kaip atskira valstybė, ir kaip viena iš ES narių, nes Orhuso konvenciją yra ratifikavusi visa ES. Tokiu lygmeniu ratifikuotų konvencijų yra nedaug. Vadinasi, Orhuso konvencija yra ES teisės dalis, ir ją vykdyti tiesiog privaloma. Dar galėčiau priminti, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas yra labai aiškiai pasakęs, jog Lietuvos ratifikuoti tarptautiniai teisės aktai, kilus kolizijai su Lietuvos teisės aktais, turi pirmumo teisę.

Kaip galėjo nutikti, kad iki šiol niekas ir nepastebėjo, kad Lietuva tokiais atvejais turi vadovautis ne savo Teritorijų planavimo įstatymo, o Orhuso konvencijos nuostatomis?

Prasidėję teismai, pareikšti vos ne milijoniniai ieškiniai ginantiesiems viešąjį interesą, privertė labiau įsigilinti į mūsų ir tarptautinę teisminę bazę. Perskaitėme oficialius Orhuso konvencijos tekstus anglų ir prancūzų kalbomis, Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos skelbiamą komentarą šitos konvencijos taikymui (200 p.), susipažinome su kitų valstybių teismine praktika, ir tada paaiškėjo, kad ne tik mūsų teisės aktai nesuderinti su tarptautinėmis sutartimis, bet net pati Orhuso konvencija yra išversta neteisingai: pavyzdžiui, pagal lietuvišką versiją ji galioja tik aplinkosaugos srityje, o originale (yra trys originalo kalbos – anglų, prancūzų, rusų) - aplinkos srityje, „kultūrinės vietovės“ lietuviškame vertime nežinia kodėl tapo „kultūros objektais“ ir taip toliau, taigi Konvencija labai susiaurinta. Pagal Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Lietuvos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, teisės akto originalo ir vertimo versijos privalo atitikti, todėl Orhuso konvencija turi būti taikoma ir kultūros paveldo vietovėms: senamiesčiams, istoriniam kraštovaizdžiui, archeologinėms vietovėms ir panašiai. Kitos valstybės tą daro.

Dažniausiai „Lietuvos“ kino teatro gynėjams, dar pasivadinusiems judėjimu „Už Lietuvą be kabučių“, metami tokie priekaištai: ginate negražią, Vilniaus senamiesčio architektūrai nebūdingą sovietinę „dėžutę“, kino teatrų yra naujų ir modernesnių, pvz, „Coca cola – Plaza“, žodžiu, keliamas vėjas tuščioje vietoje?

Šiuo atveju tikrai ginčijamasi ne dėl pastato grožio, nes ir tas projektuojamas naujas pastatas, mano požiūriu, irgi neatitinka Senamiesčio architektūros. Kai kalbame apie paveldą, tai nesivadovaujama vien estetiniais motyvais: gražu - negražu. Tai būtų per daug paviršutiniška. Jei kam negraži Šv. Onos bažnyčia – ją reikia griauti? Man asmeniškai nėra artimas klasicizmas kaip stilius, pvz., Vilniaus katedra, tačiau man patinka barokas, tai ką - turėčiau siūlyti griauti visus klasicizmo kūrinius?

Paveldas nėra vien estetika, paveldas taip pat yra istorinė atmintis ir vertingos tradicijos. „Lietuvos“ kino teatras yra ypatingas tiek modernia kino rodymo įranga, tiek vidine erdve - didele sale, ekranu, kurie pritaikyti kino premjeroms, festivaliams, kuriuose rodomas nekomercinis kinas, tiek savo išorine erdve, aplinka. Šiame ginče esmė yra ta, kaip mes žvelgiame į kino meną, su kokiu nusiteikimu einame žiūrėti kino filmo. Man, pavyzdžiui, nemalonu eiti žiūrėti filmo į „Akropolį“ – sėdėti visą seansą tarp spragėsių ir kukurūzų, o galiausiai pažiūrėjus rimtą filmą su savo apmąstymais patekti į visiškai priešingą pasaulį - tiesiai į parduotuvę. Panašiai yra ir su „Coca cola – Plaza“ – jau vien pavadinimas nusako ir aplinką, ir orientyrus. Nesakau, kad nereikia multipleksų, tačiau ne vien popkultūros, bet ir auštojo meno mėgėjai turi savo teises.

Jei „Akropolis“ – tinkamiausia rimtojo meno terpė, kodėl gi neįrengus ten ir Filharmonijos, ir Operos ir baleto, ir Dramos teatro – visų tų meninių aplinkų, į kurias žmonės ateina ypatingo dvasinio bendravimo – susikaupę, šventiški, pasipuošę. O juk kultūringame pasaulyje į kino filmų premjeras ar festivalius žmonės taip pat eina su vakariniais rūbais ir ypatinga nuotaika. Visą šitą būseną mes nepastebimai prarandame, Vilniuje, būsimoje Europos kultūros sostinėje, šitos kino meninės erdvės jau nebelieka.

Įgyvendinus plėtros tikslus nebeliks ir dar vienos viešosios erdvės, nes pagal naują projektą bus užstatyta ir aikštė prie kino teatro. Yra ne viena Europos chartija, ginanti nuo plėtros būtent miestų viešąsias erdves – unikalią galimybę telktis ir burtis miestelėnų bendruomenėms, skatinti socialinę sanglaudą. Senovės Graikijos agoros idėja vis gyvesnė iš tiesų šiuolaikinėje  urbanistikoje, kuriai svarbiausia žmogaus vertybės. Tuo tarpu Vilniaus senamiestis baigia prarasti visas buvusias tokias erdves, skverai dingsta, ir bendruomenių būrimuisi belieka vien kavinės. Taip prarandama ir ilgametės bendravimo tradicijos ir susiformavusi bendravimo kultūra.   

Judėjimo „Už Lietuvą be kabučių“ dalyviai neretai kaltinami visuomenės nuomonės, „viešojo intereso“ uzurpavimu, neva ne visi vilniečiai prieš šio kino teatro sunaikinimą. Kaip atskirti, kas atstovauja viešajam interesui?

Į šį klausimą taip pat labai konkrečiai atsako Orhuso konvencija: ten išskiriamos dvi sąvokos: visuomenė ir suinteresuota visuomenė.  Konvencijos komentare tiksliai paaiškinama, kuo jos skiriasi, kaip identifikuoti suinteresuotą visuomenę: žmogus, kuris prašo informacijos, dalyvauja svarstymuose, teikia pasiūlymus, yra suinteresuotas, aktyvus, įgyja suinteresuotos visuomenės nario statusą, drauge ir teisę kreiptis į teismus. Taigi jo nuomonė yra svaresnė nei to, kuris nedalyvavo procese. Čia kaip su balsavimu rinkimuose: tie, kurie dalyvauja, tie ir išrenka valdžią. Ta visuomenės dalis, kuri turėjo galimybę dalyvauti, kad ir „Lietuvos“ kino teatro likimo svarstymo procese, bet to nedarė, yra tiesiog nesuinteresuota šiuo klausimu, tad apeliuoti į ją šiuo atveju būtų tas pat, kas sakyti: išrinkta valdžia neteisėta, nes ne visi rinkėjai ją išrinko.

Kalbino D.S.

Bernardinai.lt

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/76897