EN LT



Lietuvos žmogaus teisių asociacijos nuomonė 2008-04-18

2008-04-18

Vytauto Budniko, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininko, nuomonė dėl V. Urbono viešo laiško LRT direktoriui.


Praėjusią savaitę Nacionalinės premijos laureatas Gediminas Urbonas išplatino viešą laišką Lietuvos televizijos ir radijo direktoriui Audriui Siaurusevičiui, dėl „manipuliacijų už mokesčių mokėtojų pinigus“. Anot G.Urbono 2008 m. balandžio 15 dieną Lietuvos TV laidoje „25-tas kadras“ parodė pabrėžtinai šališką pasakojimą apie „„Lietuvos“ kino teatro ateitį“. Jis teigė, kad laidos rengėjai  iš esmės reklamavo nekilnojamojo turto plėtros bendrovės rengiamą projektą bei siekė daryti spaudimą šiuo metu  vykstantiems teismo procesams, susijusiems su buvusiu „Lietuvos“ kino teatru. Anot jo, šia laida siekta formuoti nuomonę, kad „protestuotojai pasisako prieš kino teatrą“, taip pat – kad „neaišku ko nori tie protestuotojai“, tačiau nebuvo suteikta teisė pasisakyti kitai – oponuojančiai pusei, kuri   teigia, kad miestas priklauso visiems, ne vien uždarosios bendrovės akcininkams, kad privati bendrovė siekia pasitvirtinti detaliojo planavimo sąlygas, leidžiančias nugriauti kino teatrą, o vien kino teatrui skirtą valstybinės žemės sklypą bei aikštę užstatyti daugiabučiu daugiaaukščiu gyvenamuoju namu.

G. Urbonas rašė, kad privačios bendrovės pličius, kvestionuojančius valdininkų veiksmus detaliojo planavimo procedūrose, persekioja pasitelkdama teismą.

Lietuvos žmogaus teisių asociacija aktyviai palaiko G. Urbono nuomonę ir stengiasi įmanomais būdais teismuose persekiojamus piliečius ginti.

Apmaudu, bet tenka  pripažinti, kad  trumparegiškumas – didžiausia mūsų valdančiojo elito problema. Požiūris  „po manęs nors ir tvanas“,   atspindi  šio „elito“ mentalitetą. Akivaizdu, kad ginčas vyksta ne dėl kino teatro, o dėl viešųjų erdvių. Gal tūlam valdininkui ar žiniasklaidos laidos rengėjui nelabai rūpi skveras prie Lietuvos kino teatro. Tačiau būtent parkų ir skverų miestuose ateityje pasiges jo vaikai ir vaikaičiai. Tai esminė prakutusio verslininko, valdininko ir šiuo atveju laidos rengėjo mąstymo spraga.

Nuostabu, kad yra žmonių, kurie pasiaukojamai gina mūsų visų ateitį. „Rojaus apartamentai“ ir M2 Invest“ civiliniai ieškiniai prieš šiuo žmones vadinami strateginiais ieškiniais prieš visuomenės dalyvavimą, kai verslo įmonė  reikalauja nubausti piliečius dėl neva padarytos žalos ir kenkimo kreipiantis į teismą, bet iš tiesų siekia įbauginti, atgrasyti ir nutildyti visuomenę bei visaip suvaržyti jos teises, kurias garantuoja LR Konstitucija, tarptautinė ir ES teisė bei Lietuvos įstatymai.

Šios bendrovės teigia, kad pavieniai asmenys neturi tesės gintis ir ginti (visuomenės)  viešąjį interesą. Neva tai gali daryti tik organizacijos, o pavieniams piliečiams – šiukštu. Dėl to intelektualai ir tampomi po teismus, kuriuose statybos bendrovės reikalauja iš jų pakloti 600 tūkst. litų.

Tačiau turime suprasti, kad kiekvienas iš mūsų turime teisę ginti visuomenės (viešąjį ) interesą. Lietuva ratifikavo Orhuso konvenciją, bet jos nuostatų neperkėlė į nacionalinę teisę. Beje, konvencijos vertimas į lietuvių kalbą nekvalifikuotas – supainiota terminų reikšmė: teisiniai terminai iš originalo kalbos į lietuvių kalbą išversti klaidingai, daugelio jų reikšmė supainiota - lietuvių kalboje ji skiriasi nuo konvencijoje nurodytų sąvokų ir terminų reikšmių. Tai sukelia daugybę teisinių kolizijų ir pažeidžia piliečių konstitucines teises. Dėl to Lietuvos žmogaus teisių asociacija jau kreipėsi į Europos Komisiją, LR Seimą ir į Europos žmogaus teisių asociaciją.

Nepaisant to, Konvencijos 3 str. 8 d. nurodo, jog „kiekviena Šalis užtikrina, kad asmenys, įgyvendinantys šioje Konvencijoje numatytas savo teises, nebūtų baudžiami už savo veiklą, persekiojami arba kitais būdais varžomi. Ši nuostata netaikoma nacionalinių teismų įgaliojimams priteisti atlyginti pagrįstas teismo išlaidas“.

Ir visai nesvarbu, kad ši teisė neperkelta į mūsų įstatymus. Ji turi tiesioginę veikimo galią ir ja privaloma vadovautis teismuose ginant piliečių teises.

Visi tai gerai supranta. Todėl  teismais siekiama tik įbauginti. Verslas mėgina teismus paversti ne teisingumą vykdančia institucija, o baudžiamąja institucija.  Pavyzdžiui, ieškinyje jie prašo teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones vieno ar kito asmens atžvilgiu, kitaip tariant, areštuoti žmonių arba įmonės lėšas, turtą. O kai areštuojamas žmonių turtas ar pinigai visam bylinėjimosi laikotarpiui, kuris, beje, kartais trunka tris ar net daugiau metų pilietis pradeda rūpintis savo egzistencija, o ne visuomenės reikalais. Štai ko siekia minėtieji verslininkai. Tai labai nešvarus teisinis žaidimas. Mūsų  visuomenė privalo nuo to labai ryžtingai gintis.

Bernardinai.lt

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/77471