EN LT



Poetui D.Petrošiui šlovės nereikia 2010-01-06

2010-01-06 08:39 ("Lietuvos rytas")
Ramūnas Gerbutavičius

Poetui D.Petrošiui šlovės nereikia

Šiandien, per Tris karalius, Donatui Petrošiui bus įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos premija. „Šios premijos skyrimas man – staigmena, nes aš net nežinojau, už ką ji būna skiriama“, –  ištarė poetas.
D.Petrošius: „Kolegų įvertinimo man pakako ir iki šios premijos. 
Juk ne vienas rašytojas privačiame pokalbyje yra prasitaręs, kad  skaitė mano „Aoristą“.

Šis kolegų rašytojų kasmet teikiamas apdovanojimas 31 metų  D.Petrošiui atiteko už pernai pasirodžiusią eilėraščių knygą  „Aoristas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

- Donatai, gal tai, kad nežinojote šio apdovanojimo istorijos, reiškia, jog jums apskritai nelabai rūpi premijos?

- Sutikčiau, kad man duotų tos premijos pinigus, nes gyventi juk reikia, bet viešai ant galvos nedėtų garbės nimbo.

Neveidmainiškai kalbant, toks pripažinimas gal ir būtų naudingas, jeigu siekčiau parduoti kuo daugiau savo knygų.

Bet kadangi esu visiškai nekomercinis autorius, o tuos 500 mano „Aoristo“ egzempliorių eilėraščiais besidomintys žmonės jau beveik išpirko, man daugiau to populiarumo kaip ir nereikia.

Kitaip tariant, manyje visiškai nedera poetas ir vadybininkas. Tikrai nejaučiu, jog poezija yra toks visiems reikalingas dalykas, kad reikėtų ją visiems siūlyti ir reklamuoti.

- Bet ką jums reiškia, kad „Aoristą“ įvertino būtent kolegos rašytojai?

- Na, kolegų įvertinimo man pakako ir iki šios premijos.

Juk ne vienas rašytojas privačiame pokalbyje yra prasitaręs, kad skaitė „Aoristą“.

Sunku suprasti, kam reikia tų įvertinimų viešinimo. Matyt, tokios yra literatūros pasaulio apeigos.

Poezija apskritai yra ganėtinai ezoterinė veikla. Aš visai neliūdžiu, kad ji labai mažai kam rūpi. Juk kuo mažiau visuomenei rūpi poezija, tuo mes esame vakarietiškesni.

Kraupoka, kai Minske į šiuolaikinių poetų skaitymus, kuriuose dalyvavau praėjusį rudenį, susirinko apie 500 klausytojų.

Nenorėčiau, kad pas mus taip būtų.

- Jūsų knygoje yra ir savotiškas skyrius, skirtas kino filmams. Kaip jis atsirado?

- Tais eilėraščiais norėjau parodyti savo pilietinę poziciją. Jie skirti palaikyti prieš keletą metų sostinėje uždarytą „Lietuvos“ kino teatrą.

Mano tėvas buvo kino mechanikas. Aš, galima sakyti, užaugau kino teatre.

Be to, mes su tėvu buvome ilgųjų nuotolių bėgikai. Nuolat dalyvaudavome varžybose, kurios dažnai vykdavo ir Vilniuje.

Nuo to laiko man „Lietuvos“ kino teatras – tas pat, kas katalikams Vilniaus arkikatedra.

- Esate prasitaręs, kad poetui svarbiausia – sąžiningai rašyti. Kas yra ta poeto sąžinė?

- Jaučiu skirtumą tarp savo pirmosios ir antrosios knygos. Pirmojoje dar buvo vietų, kuriose – pats iki šiol nežinau kodėl – vienas su kitu derinami būtent tie vaizdiniai.

Man atrodo, kad sąžiningas poetas yra tas, kuris net naktį pažadintas galėtų paaiškinti, ką ir kodėl jis parašė viename ar kitame eilėraštyje.

Anaiptol nenoriu pasakyti, kad poetas turėtų eilėraščius aiškinti skaitytojams, bet pats juos suprasti privalo. Poetas apie savo kūrinius turi žinoti daugiau už bet kurį interpretuotoją.

Tai būtina ne tik dėl to, kad galėtum būti ramus, kai kokie nors sumauti froidistai, gilindamiesi į tavo eilėraščius, šneka, švelniai tariant, keistenybes.

Kitaip tariant, man svarbus įkvėpimas, bet savo klaidų nenoriu suversti aukštesnėms jėgoms. Todėl savo eilėraščio pirmąjį variantą perrašau, pataisau, išvalau šiukšles kokius tris kartus.

Kūryba ir premijos

* D.Petrošius gimė 1978 m. Bijotuose (Šilalės r.). Poetas ir eseistas 2005 m. baigė literatūrologijos magistrantūrą Vilniaus pedagoginiame universitete.

* D.Petrošiaus eilėraščiai spaudoje pasirodė 2001 m. Poetas išleido dvi knygas: „Iš tvermės D“ (2004 m.) ir „Aoristas“ (2009 m.).

* Kūrėjas tapo „Filologijos rudens“ ir P.Lemberto konkurso laureatu, pelnė „Poetinio Druskininkų rudens“ premiją už geriausią poetinį debiutą ir Z.Gėlės premiją.

http://www.lrytas.lt/-12627600791261051105-poetui-d-petro%C5%A1iui-%C5%A1lov%C4%97s-nereikia.htm