Olegas Lapinas, www.DELFI.lt/ 2005 balandžio mėn. 13 d. 10:32

http://www.delfi.lt/news/daily/comments/article.php?id=6464355

Pasklidus kalboms, kad “Lietuvos”kino teatrą žada uždaryti, žmonės ėmė rinktis jo gelbėti. Kaip mat pasirodė roko grupės, filmo vertinimo bilietukai, ir svarbiausia- publika, publika, publika. Žmonių nuotaika buvo beveik tokia, lyg jie gelbėtų Lietuvą. O jie iš tiesų gelbėjo “Lietuvą”, tik kino teatrą.

Taip, čia tik kinas. Kinas, kurį parodė mums “ Kino pavasaris” , ir kinas, kurį rodo ir rodys mums kino ir pramogų centrai. Didžiulės eilės prie “Lietuvos” kino teatro ne tik parodė, kad žmonės godžiai domisi geru europietišku ir Azijos kinu. Kada dar salėje buvo stovinčių ir ant grindų sėdinčių žmonių ? O kokiame Holivudo filme dar pasigirsdavo po seanso plojimų - ar prisimenate?..

Įdomu tai, kad toks interesas nėra tiesiog vartotojiško skonio kaprizas. Nėra taip, kad tiesiog “europiečių kinas numušė amerikietiško kino paklausą“. Labai netikėtai “Lietuvos” kino teatro likimas tapo pretekstu parodyti savo pilietinę poziciją. Ir tai labai įdomu, nes kasdienybėje mums atrodo, kad pilietiškumo nebeliko nuo Sąjūdžio laikų. Kad tapome vartotojais. O, pasirodo, netapome.

Štai dabar rinkodaros specialistams reikia pagalvoti.

Aha, galbūt, čia žmonės irgi suvartojo, tik truputį pakeitė produktą? Gal mums produktą geresnės kokybės pateikė? Gal tai tiesiog tokie geidžiamiausi filmai pasipylė ?

Na, jau ne. Holivudas daro viską, kad atsižvelgtų į mūsų skonį iš anksto ir jį suformuotų. Pagal pajamas “Šrekas-2”, “Žmogus-voras” ir panašūs filmai yra viršūnėse. Jų reklamos dar prieš pusmetį pasirodė. Kaip visuomet- ir spaudoje, ir ant plakatų, ir lygiagrečiai buvo išleisti kompiuteriniai žaidimai, o podraug ir žaisliukai “Mc Donald’s” restoranuose.

Reklama, kaip visuomet, buvo nepriekaištinga. Vizuali, spalvota, orientuota į žiūrovo pasąmonę. Apie festivalinius filmus daug kas sužinojo tik stovėdamas eilėje prie kasos. Kai kažkoks vaikinas išdalino nedideles knygutes su aprašymais. Nelabai išvaizdžia knygutes, atkreipkite dėmesį.

Na, tai viskas aišku! Holivudas orientuojasi į vaikus ir paauglius. Jiems ir reklama, ir “Happy meals”, ir kompiuteriniai žaidimai skirti. O festivaliniai filmai – jie suaugusiems...

Tačiau pažiūrėkite į festivalio žiūrovų amžių – žiūrovai iki aštuoniolikos – daugiau nei pusė. Moksleiviams patiko. Nors jiems niekas prieš tai nerodė nei žaisliukų, nei reklamos apie Azijos kiną. Ir kompiuterinio žaidimo irgi nerodė.

O gal “Lietuvos” kino teatras labiau pritraukia žiūrovus savo aptarnavimu?

Tada produktas skiriasi tikrai ne “Lietuvos” naudai.

Jei jūs nueinate į “Coca-Cola Plaza “ ar “Akropolio” kino sales, jūs pasitinka : keturios- penkios mielos kasininkės; patogi sistema, kai ekrane matai savo renkamas vietas; žaidimo automatai, picerija, kukurūzų ir kolos bufetas su pora pardavėju, saldainių kokių penkiolikos rūšių; keletas minkštų salių su vibruojančiomis kėdėmis; “Kino klubo “ kortelės su nuolaida.

O “Lietuvos” kino teatre?

Viena- kartais dvi kasininkės su atsakymu “ eikite į kitą salę”; Viena bufeto pardavėja su nuovargio veide išraiška; Ir...

Viskas.

Ir dar išankstinėje eilėje į “Lietuvos “ kasą teko stovėti 1,5- 2 val. Tai tik tarybinių laikų nežinančios panelės bandydavo apeiti eilę mielai besišypsodamos :” Atleiskite, man reikia išvykti, ar neužleistumėt į priekį?” Tarybinę eilių mokyklą išėję žmonės tvirtai atsakė : ne. Visiems riekia išvykti. Ir, kaip ir anuomet, pasigirdo murmėjimas: eisiu skųstis - kodėl nepastato dar vieno stalo ir nepasodina dar vienos kasininkės? Ir, kaip anuomet, niekas niekur nėjo. Laukė savo eilės, tarsi būtų ko išbadėję.

Aha, pasakys rinkodaros specialistai. Jie buvo išbadėję gerų kino meistrų darbų. Vardai daug ką paperka, žinome mes tas gudrybes.

Tačiau, palaukite, devyniasdešimt procentų festivalio režisierių mūsų publikai visai nežinomi. Iš kino mėgėjų žinomų buvo tik Kim Ki Dukas, Vong Karvajus, Winterbottom ir , galbūt, Schlondorff. O ėjo žiūrėti viską, tarsi žinodami, kad neapsiriks.

“Coca-Cola Plazoje” ir “Akropolyje” kaip tik daugiau žinomų pavardžių - ir dauguma, gal išskyrus japono Takeši Kitano ir prancūzo Žane, holivudiškos.

Na štai kame reikalas - tai susiję su persisotinimu amerikietišku kinu. O galbūt - su bendra europiečių tendencija kritiškai žiūrėti į JAV kultūrą?

Na lyg ir panašu. Ir vienas iš filmų – “Super Didelis aš” – kaip tik kritikuoja “Mac Donald’s” siūlomą maistą. Kaip tik filmo herojus per mėnesį persisotina bulvytėmis, mėsainiais ir kola taip, kad po to metus reikia svorį numetinėti. Ir netgi vemia pro langą, tačiau be šio maisto jau ima blogai jaustis, išsivysto priklausomybė. Kažkokia tolima aliuzija čia į JAV kultūrą apskritai jaučiasi. Ir, kas įdomiausia, iš pačių amerikiečių pusės. Tai ją “plastmasiniu rojumi” pavadina, tai politikos Artimuosiuose Rytuose nepalaik , tai savo prezidento machinacijas demaskuoja, tai dar ką nors.

Kodėl mums brangūs amerikiečiai? Kad viskas pas juos didžiausia ir moderniausia - nuo pastatų iki kariuomenės. Brangūs savo laisvės ir demokratijos idėjomis. Vartotojišku rojumi. Ir veiksmo filmais su specialiais efektais. O visai ne savo ironiška, estetiška ir paradoksiška pažiūra į mus, į pasaulį, ir save patį, kuris Europoje gimė ir į Aziją persikėlė . Jei prisiminite, kas XX amžiuje pokario metais kūrė filosofijos pagrindus? Prisiminsite kelias pavardes- jos greičiausiai bus prancūziškos.

Galbūt taip ir turi būti ? Ir pats svarbiausias menas - kinas- staiga ėmė ir parodė, kad mes dar ir šiaip mėgstame pasaulį - ne taip, kaip gurmanas mėgsta sumuštinį. O taip, kaip... na tarkime, saulėtekį ar paukščio giesmę.