EN LT



Sietlas, aktyvistų akcijos ir protestai bei globalizacijos prieštaravimai 2005-06-14
2005 06 14 07:17:11

G. Baranauskas:
Sietlas, aktyvistų akcijos ir protestai bei globalizacijos prieštaravimai

1999 metų lapkričio pabaigoje JAV miesto Sietlo gatves užtvindė daugiau nei 50 tūkst. protestuotojų minia. Policija šaudė į minią plastikinėmis kulkomis, ore tvyrojo ašarinių dujų kvapas, o įsiutusi minia skandavo: „Gėda, gėda, gėda!“.
Gatvėse pasirodė šarvuotosios mašinos ir raita nacionalinė gvardija, mieste buvo paskelbta nepaprastoji padėtis. Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) Sietlo konferencija jos organizatoriams ir daugeliui dalyvių atmintyje išliko kaip savaitę trukęs košmaras. Kai kurie konferencijos dalyviai iš trečiojo pasaulio šalių nutarė pasipriešinti turtingųjų šalių diktatui. Jie kaltino JAV atstovus arogancija ir egoizmu, aplinkosaugos ir socialinių reikalų ignoravimu. O Sietlo gatvėse šurmuliavo minia su šūkiais: „Šalin korporacijų tironiją!“, „Šalin PPO!“. Masiniai mitingai, riaušės, konferencijos dalyvių viešbučių bei konferencijos blokada ir pačios konferencijos skandalingi nesklandumai, privertė organizatorius ją nutraukti.
1999 metų Sietlo protestai ir riaušės laikomi judėjimo, žiniasklaidos pakrikštyto „antiglobalizmu“, pradžia, taip pat pirmąja ir įspūdingiausia aktyvistų pergale, kurią dėl padidėjusio policijos budrumo vargu ar pavyks pakartoti.
Oponentai mano, kad antiglobalizmas - populistų ir retrogradų, nesugebančių priimti šiuolaikinio pasaulio konkurencingumo ir greičio, bandymas „sugrąžinti vakarykštę dieną“ - išsaugoti darbo vietas nekonkurencingose pramonės šakose, sustabdyti laisvą kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimą. Šis reiškinys dar vadinamas alterglobalizacija, antikorporaciniu judėjimu, judėjimu už globalinį socialinį teisingumą arba tiesiog judėjimu, kaip jį vadina viena žymiausių šio judėjimo balsų Kanados žurnalistė Naomi Klein.
Judėjimas neturi vertikalios organizacinės struktūros ir formalių lyderių. Jis remiasi visuomeninių organizacijų, grupių, politinių ir socialinių aktyvistų, iniciatyvų tinklo, nusidriekusio per visą pasaulį, komunikacija ir sąveika. Tai žaliųjų, antikarinės, socialistų, darbininkų, anarchistų organizacijos, „pirminės“ (grass-roots) aktyvistų grupės, taip pat profesinės sąjungos. Jas vienija demokratijos visiems ir socialinio teisingumo siekis, pasipriešinimas neoliberaliam kapitalizmui ir šūkis „Kitoks pasaulis yra įmanomas!“
Judėjimo protestų ir akcijų smaigaly - globalaus kapitalizmo epochos prieštaravimai: pajamų skirtumo tarp skurdžiausių ir turtingiausių pasaulio šalių ir žmonių didėjimas, neproporcinga tarptautinių korporacijų galia ir jų socialinės atsakomybės stoka, gamybos perkėlimas į skurdžias šalis ir darbo vietų išsivysčiusiose šalyse mažėjimas, prastos darbo sąlygos „pigios darbo jėgos“ šalyse, vartotojiškos gyvensenos įsigalėjimas, karas ir militarizmas, viešojo sektoriaus privatizacija ir viešųjų erdvių sunykimas.
Antiglobalizmas - klaidinantis ir negatyvus judėjimo pavadinimas jau vien dėl to, kad judėjimas yra tipiškas globalizacijos reiškinys, paplitus internetui įgavęs mastą ir papuolęs dominuojančios žiniasklaidos akiratin. Internetas įgalina koordinuoti veiklą, keistis informacija, žiniomis ir patirtimi, įtraukti įvairių, kartu ir skurdžių šalių organizacijas bei žmones. Jis padeda susiburti didžiulėms protesto akcijoms ar suvažiuoti į pasaulinius forumus. Galima sakyti, kad judėjimas egzistuoja interneto tinklapių, pokalbių, konferencijų ir kitokių medijų, protesto akcijų ir meninių performansų pavidalais.
Vienas toks performansas neseniai vyko prie „Lietuvos“ kino teatro. Ji organizavo šalia likviduojamos „Lietuvos“ veikianti „Pro-testo laboratorija“. Protestuojant prieš viešųjų erdvių naikinimą ir komercializaciją, praeiviams buvo siūloma pažaisti monopolį. Žaidžiant buvo galima pirkti ir parduoti Vilniaus Katedrą, Sporto rūmus, Šv. Onos bažnyčią, kurių kartoninius maketus pagamino VGTU architektūros studentai. Ši akcija galėtų būti Vilniaus Šiuolaikinio meno centre vykusios parodos „Populizmas“, pademonstravusios politinio aktyvizmo formas kaip šiuolaikinį meną, eksponatu. Kūrybiška protesto išraiškos priemonių paieška ir meno žmonių invazija į aktyvistų fronto priešakines linijas, protesto komunikacija suartino su menu, viešaisiais ryšiais ir reklama.
Aktyvistų rengiamų šokiruojančių, provokuojančių ar satyrinių akcijų tikslas - pažadinti „miegančią“ vartotojų visuomenę. Aktyvistai kopijuoja reklaminę komunikaciją, sąmoningai siekdami efekto paprastina ar „išpučia“ faktinę informaciją ir „populistiškai“ pateikia visuomenei savo pranešimus. Organizacijos „MakePoweryHistory“ taip pasiunčia žinią apie trečiojo pasaulio skurdą, iš bado ir nuo pagydomų ligų mirštančius vaikus: vaizdo klipe „Click“ viena po kitos pasirodo popžvaigždės ir kas trys sekundės spragsi pirštais sakydamos - štai dar vienas vaikas mirė... dar vienas... dar kažkieno sūnus... Danijos aktyvistai, akcijos-farso „Danes for Bush“, dalyviai vaidino ultradešiniuosius ir tyčiojosi iš minios, susirinkusios protestuoti prieš Irako karą, šaukdami „Susiraskit darbą!“.
Prie likviduojamo „Lietuvos” kino teatro Vilniuje veikia medijų menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų „Pro-testo laboratorija“ - „atvira platforma, kviečianti visuomenę išreikšti pilietinę iniciatyvą ir pasiūlyti savo protesto scenarijų (-us) dėl vis spartėjančio miesto viešųjų erdvių nykimo ir naikinimo“. Tai, ko gero, yra pats įspūdingiausias bandymas išsiūbuoti judėjimą Lietuvoje, tarsi užmigusioje ir susitaikiusioje su laukinio kapitalizmo dvasia vykdomais erdvės transformacijos eksperimentais Vilniuje ir kituose miestuose. Atrodo, kad Lietuvoje pagaliau situacija keičiasi, pamažu bandoma išsiveržti iš uždaro rato „uždirbk daugiau - suvartok daugiau - uždirbk dar daugiau“, daugiau kalbama apie pilietinę visuomenę, miesto bendruomenės interesus, apie tai, kas neturi būti perkama ir parduodama, bet priklauso visiems.
Hiperdemokratiškas, anarchiškas, pripažįstantis kiekvieno „pažeminto ir nuskriausto“ balsą judėjimas vyksta be jokio formalaus vadovavimo. Tačiau reikia paminėti žmones, kurių knygos, tyrinėjimai, pasisakymai įkvepia, analizuoja, apibendrina judėjimą, generuoja idėjas ir vizijas. Tai Naomi Klein, Kanados žurnalistė, knygos „No Logo“, vadinamos Antikorporacinio judėjimo Biblija, autorė, kritiškai nagrinėjanti išpūsta prekės ženklo (brand) verte pagrįstą ekonomiką ir augančią tarptautinių korporacijų galią. Vienas pagrindinių judėjimo renginių - Pasaulio socialinis forumas (World Social Forum), kuriame dažnai dalyvauja Noamas Chomsky, lingvistas ir aršus JAV užsienio politikos kritikas. 2004 m. forume Mumbajuje (Indijoje) dalyvavo 2002 m. Nobelio ekonomikos premijos laureatas, buvęs Pasaulio banko viceprezidentas Josephas E. Stiglitzas, kritikuojantis Pasaulio banką ir Tarptautinį valiutos fondą dėl JAV ekonominių interesų rėmimo.
Daugelyje postkolonijinių trečiojo pasaulio šalių globalizacija ir laisva prekyba sugriovė tradicinę tų žmonių gyvenseną ir ekonomiką - jų verslus ir žemdirbystę, pagrįstą visuomenine žemės nuosavybe. Tačiau kol kas nepasiūlė jiems net elementarios gerovės - pakankamai maisto, vaikų priežiūros galimybių, būtino švietimo, sveikatos apsaugos, o tik nedarbą ir valkatavimą staigiai išaugusiuose trečiojo pasaulio miestuose lūšnynuose, ar beviltiškai sunkų ir menkai apmokamą darbą gamyklose, gaminančiose pigias prekes Vakarų šalims. Situacija, kai žemė privatizuojama, individualių ūkelių vietas užima užsienio savininkų agropramoniniai kompleksai ir „prakaitą sunkiančios“ (sweatshop) pigių prekių Vakarams gamyklos, nepalieka vietiniams žmonėms jokios alternatyvos. Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo inicijuojamos reformos dažnai nepagerina situacijos šalyse, kur nėra sukurta bent minimali pažangai reikalinga infrastruktūra - žmonės beraščiai, neturi pakankamai maisto, nėra elementarios sveikatos apsaugos.
Antiglobalizmo kritikų požiūriu, drastiškos ir agresyvios, viešosios tvarkos nepaisančios akcijos, supaprastintos problemų ir situacijų interpretacijos daro daugiau žalos, negu duoda naudos. 2001 m. Genujos G8 susitikimo protestai, pritraukę apie 300 tūkst. žmonių, pasižymėjo iki tol neregėtais protestuotojų ir policijos susirėmimais bei smurto prasiveržimais. Vieną protestuotoją nušovė italų policija, kitas vėliau mirė nuo ašarinių dujų, dar keletas žuvo keliaudami į protesto akcijas. Kritikų teigimu, trečiojo pasaulio įtraukimo į laisvąją prekybą blokavimas trukdo tų šalių ekonominiam vystymuisi, galinčiam ateityje pagerinti gyvenimo sąlygas.
Judėjimui reikėtų priskirti protestus prieš „Lietuvos“ kino teatro, kuriame rodomi nekomerciniai filmai, veikia meniniai ir socialiniai forumai bei laboratorijos, privatizaciją ir likvidavimą. Šiuos protestus vainikavo nekomercinio kino festivalis „Kino pavasaris 2005“, kurio emblema šiemet tapo Che Guevara - revoliucijos ir pasipriešinimo simbolis. Savo paramą kino teatro išsaugojimui pareiškė ir garsus bosnių kino režisierius Emiras Kusturica, kuris į susitikimą su žiūrovais atvyko vilkėdamas marškinėliais su Che Guevaros atvaizdu ir pasirašė festivalio knygoje už „Lietuvos“ išsaugojimą.
Šis puikus kino festivalis, kuris sutraukė rekordinį 42 tūkst. žiūrovų skaičių, tarsi simbolizavo verslo interesų, kuriais remiantis „VP Market“ planuoja nugriauti „Lietuvą“, susikirtimą su visuomeniniais poreikiais. Akivaizdu, kad nekomerciniai renginiai reikalingi Vilniui ir kad toks kino, medijų ir forumų centras, turint galvoje, kad tokie populiarūs renginiai kaip „Kino pavasaris“ turėtų būti bent šiek tiek pelningi, galėtų išsilaikyti su nedidele savivaldybės pagalba. Tačiau remiantis neoliberalaus kapitalizmo dėsniais, egzistuoti gali tiktai tai, kas duoda maksimalų pelną - eilinis prabangių butų monstras senamiestyje. O kino mėgėjams - „Coca-Cola Plaza“ ir „Forum Cinemas“ - pasipuošę prekių ženklų vardais, tviskantys naujojo kapitalizmo simboliai, kur pavargęs po dienos darbų gali už 16-20 Lt pasinerti į „sapnų fabriko“ Holivudo pasaulį.

OMNI naujienos
http://www.omni.lt/