EN LT



Kasparas Pocius: MAŽOJI POLITIKA IR JOS UŽDAVINIAI 2006-08-21

2006 08 21

MAŽOJI POLITIKA IR JOS UŽDAVINIAI

Kasparas Pocius

Paskutiniojo sezono įvykių Lietuvoje stebėtojas gali atpažinti du ryškiai besiskiriančius politikos apibrėžimus, kuriuos vis dar sunku artikuliuoti ne tik didžiosios politikos darytojams ir verslininkams bei jų pėdsakais sekantiems politologams, bet ir eiliniams žmonėms, jau galintiems kritikuoti didžiosios politikos daromas neteisybes, bet dar nesuvokiantiems, kaip tų neteisybių išvengti. Metas, kai kuriasi įvairūs socialiniai judėjimai, yra tinkamas įvardinti dvi kontrastingas politikos rūšis – didžiąją ir mažąją politiką.

Mažosios politikos apibrėžimas
 
Terminą „mažoji politika“ rasime šiuolaikinių prancūzų filosofų Gilles Deleuze su Felix Guattari ir anglų sociologo Nicholaso Thoburno knygose, bet norint patekti į jų aptariamą kontekstą, būtina remtis ispanų kilmės sociologo Manuelio Castellso veikalais. Castellsas savo veikale „Tapatumo galia“ įvardina atskirą šiuolaikinės tapatybės kūrimo galimybę per pasipriešinimą, protestą, organizuojamą kaip įvairių visuomenės grupių tinklą, kuriame ypatingai svarbų vaidmenį vaidina grupių komunikacija ir tarpusavio informacija. Masiniai socialiniai judėjimai, kaip teigia Deleuze ir Guattari, gimsta kaip mažosios politikos kūrėjai ir vykdytojai, o socialinio protesto erdvė tampa daugelio skirtingų interesų – socialinių, ekonominių, politinių ir kultūrinių susikirtimo ir sprendimo vieta, savotiškai dubliuojančia didžiąją politiką – kaip hierarchišką, monolitišką, piramidinę valdžios ir žmonių santykių struktūrą. Tokią įsigalėjusių, lengvai identifikuojamų ir klasifikuojamų visuomeninių santykių struktūrą minėti filosofai vadina medine (arborescent), o tinklinę socialinių protestų sąveiką – rizomatine (pagal šakniastiebio – rizomos, kurios atžalos gali jungtis bet kokia anarchiška tvarka) logika.
Mažoji politika, gimstanti rizomatinėje, bet būtinai represuotoje atstumtųjų, marginalizuotųjų terpėje, yra kūrybiška, angažuota, dinamiška, pripažįstanti nuomonių įvairovę, nemėgstanti savęs apibrėžti, schematizuoti, tuo tarpu didžioji, gimstanti medinėje erdvėje, yra sterili, suponuoja hierarchinius santykius, abstrakčias tapatybes, stengiasi centralizuoti, paversti monolitu, priversti paklusti abstrakčioms taisyklėms. Šios dvi terpės tarpusavyje gali bendradarbiauti, jos neabejotinai veikia viena kitą deteritorizacijos ir reteritorizacijos procesuose: mažosios politikos vykdytojai kuria ir atkoduoja alternatyvias, dinamiškas erdves, teritorijas ar diskursus, tuo tarpu didžioji politika stengiasi visa tai įforminti, užkoduoti, identifikuoti, racionalizuoti ir tokiu būdu užvaldyti.
Didžiosios politikos tęsiniai yra akademinis mokslas, taigi ir didysis istorinis naratyvas, tuo tarpu mažoji politika – tai mažasis pasakojimas, atskira nuomonė, nepretenduojanti į viešpataujantį diskursą, išlaikanti kultūrinį antropologinį charakterį. Didelį dėmesį Deleuze ir Guattari skiria didžiajai ir mažajai kalbai – kai didžioji kalba tarnauja didžiosios politikos, Valstybės, Galios interesams, mažoji lieka socialinių judėjimų, marginalių grupių dispozicijoje, kaip slengas, sutartinis ir dinamiškas žodynas, kurio platumas ir atsisakymas tapti racionalia struktūra suteikia ne tik jam, bet ir jo siejamam socialiniui judėjimui kūrybiškumo ir dinamikos.

Tai, ko reikia Lietuvai

Minėtieji mąstytojai siūlo raktą į didelių problemų Lietuvos visuomenėje, kadaise Leonido Donskio pakrikštytoje ikifroidistine, sprendimą. Deleuze ir Guattari savo teorijas vadino šizoanalize, kuri kaip individualių ir socialinių problemų sprendimo būdą siūlo ne pasyvią kančią, prisitaikant prie universalių ir prievartinių gyvenimo modelių, kuriuos įteisina didžioji politika, o nuolatinę naujų išraiškos formų, išlaisvinančių pojūčių, alternatyvių gyvenimo modelių paiešką. Tarsi Franzas Kafka „Laiške tėvui“, esame priversti ieškoti tokių erdvių, kurios lieka baltomis dėmėmis hegemono, „tėvo“, valstybės ar korporacijos žemėlapyje. Ieškoti autonominės erdvės, kurioje galėtume kurti alternatyvios visuomenės modelius, demokratiškai eksperimentuoti ant griūvančio globalinio kapitalistinio monolito pamatų.
Didžioji politika – nomenklatūrinė ir korumpuota valdžia, milžiniškos kapitalistinės korporacijos, jų atstovai žiniasklaidoje ir prievartos struktūrose, bando pateikti didžiąją politiką kaip vienintelį kelią demokratijos ir visuotinės gerovės link. Jų politikos supratimas primena fašistinį šūkį „ein Volk, ein Reich, ein Fuehrer“. Tik čia jis skamba „viena valdžia, viena rinka, viena žiniasklaida“. Didžiosios politikos auditorija yra fiziškai tuščia – todėl politinei nomenklatūrai (kairiajai ir dešiniajai) statomos viešųjų ryšių ir apklausų lašelinės. Vyriausybės, savivaldybių ir laisvosios rinkos citadelių koridoriuose šmėkšo bekūnės būtybės, kurių vienintelis tikslas yra palaikyti tai, ko iš tikrųjų nėra – abstraktų didžiosios politikos diskursą. Tiksliau sakant, didžiosios politikos yra tiek, kiek mums jos pateikia žiniasklaida, ir tiek, kiek mes esame jai paklusnūs.
Didžioji politika yra mūsų neveiklumo, pasyvumo, stabilios stagnacijos garantas. Ypatingai tai pastebima Vilniuje vykdomoje viešosios erdvės griovimo politikoje. Stagnacija čia tarpsta keistoje atgyvenusioje kvazimodernistinėje terpėje, su kuria Vakarai susidūrė XIX amžiaus viduryje, Paryžiaus savivaldybei kartu su architekto Georgo Eugene‘o Hausmanno pagalba griaunant senąjį ir statant naująjį Paryžių. Tada ten dar nebuvo saugiklių, trukdančių naikinti kultūrinę įvairovę ir paveldą progreso labui. Progreso, kuris įkūnija monolitinės, tuščiavidurės, piramidinės visuomenės lūkesčius. Galime ne be ironijos prisiminti, ką tokie patys progreso architektai siūlė sovietmečiu – sukurti gatvę nuo Gedimino prospekto iki Geležinkelio stoties, nugriaunant Katedrą ir sunaikinant senamiestį. Toks sprendimas buvo atmestas tik tokių asmenybių, kaip architektas Vytautas Landsbergis – Žemkalnis, dėka. Vėliau buvo pasitenkinta Vilniaus geto sunaikinimu. Dabartiniai miesto ateities architektai turi ne mažiau komjaunuoliško entuziazmo kurti netinkamą žmogui gyventi, anachronizmu kvepiantį, grandinėm sukaustytą miestą. Jiems ir laisvosios rinkos ekspertams praverstų psichogeografijos studijos, kurias atliko drąsūs to paties Paryžiaus gyventojai – situacionistai, supratę, kad medinėje, sterilioje erdvėje žmogaus gyvenimas tampa bevertis. Jų siekius suprato ir tie aktyvistai, kurie susibūrė į gyvybingą tinklą, norėdami išsaugoti „Lietuvos“ kino teatrą – apginti ir išsaugoti teritoriją, kuri jungtų praeitį ir ateitį, vienytų žmones, atkurtų sistemos nuolat ardomą harmoniją.
Nuo to prasideda ir mažoji politika. Įvairūs socialiniai judėjimai kuria alternatyvias erdves ir diskursus, bando suklaidinti didžiosios politikos adeptus, padaryti situaciją nekontroliuojamą. Sumaištis, netvarka kartais būna vaisinga – tuo metu, kai sutrinka didžiulio sustingusio politinio kūno virškinimas, formuojasi alternatyvos jo vykdomai prievartai, peržengiamos lygiai valdžios nubrėžtos ribos, atsiranda kitokie, neformalūs ir laisvi žmonių santykiai. Mažosios politikos kulminacija yra dinamiško, aktyvaus tinklo, kovojančio su pasenusiomis modernistinėmis dogmomis, sukūrimas, harmonijos tarp žmogaus ir aplinkos realizavimas. Kyla klausimas, ar esame laisvi prekybos centre, besigalynėdami su reklaminių ženklų gausa ir gyvulišku pirkimo geismu, ar jauku mums, apsirengusiems vakarykščiais drabužiais, slinkti pro grobuoniškas prestižinių gatvių vitrinas. O stresas? O pavydas? Juk jie gyvena dar geriau!
Mažoji politika yra alternatyva miesčioniškumui. Jai nerūpi nei pižoniškos vitrinos, nei „Stiliaus“ viršeliai, nei sterilizuotos erdvės. Tokios politikos dėka išradingi žmonės atranda tas terrae incognitae, kurios dar nėra pajungtos abstrakčiam skaitmeniniam didžiosios politikos mechanizmui. Tai gali būti festivalis („Darom“), vieta („Lietuvos“ kino teatras), knyga (paminėkit savo pavyzdžius, man ant liežuvio galo – Richardas Brautiganas). Tai verčia keistis, trūkinėti ir pleišėti tiek monolitinę pasaulio terpę, tiek žmogaus tapatybę. Po žmogaus ir visuomenės sąmonės luitais srovena neįtikėtini nepažadintos energijos fluidai, kuriuos mažoji politika nukreipia į veiksmą, bendravimą, kūrybą.   
Šiandieninis mažosios politikos kūrėjų uždavinys turi būti gyvenimo būdų įvairovės, tai įvairovei paklūstančių erdvių, artimesnių socialinių kontaktų paieška, įsisenėjusių normų, ardančių šiuolaikinio žmogaus harmoningą būvį, griovimas. Tai Lietuvoje jau gimsta – ir nuo to monolitinio didžiosios politikos spektaklio miegaliams darosi vis sunkiau.