EN LT



Kasparas Pocius. Viešoji erdvė ir kitokia politika 2006-08-24

2006-08-24

Kasparas Pocius. Viešoji erdvė ir kitokia politika

Netyla aistros dėl „Lietuvos“ kino teatro ir apskritai dėl viešųjų erdvių Lietuvoje ateities. Bet įvairūs visuomeniniai judėjimai, kovodami už kultūrinį paveldą, siekdami apginti žmonių pamėgtas ir kaskart iš naujo atrandamas vietas, kartu iškelia kitą svarbų klausimą: ar eilinis žmogus gali dalyvauti politikoje ne kaip spektaklio stebėtojas, bet kaip aktyvus ir aiškią nuomonę turintis dalyvis? Kitaip tariant, ar demokratija užtikrina kiekvieno asmens pasirinkimo – dalyvauti ar nedalyvauti politikoje – galimybę? (Turiu omenyje politiką plačiąja prasme – kaip kiekvieno žmogaus atskirai ar žmonių grupės galimybę daryti įtaką tokiems sprendimams, kurie peržengia individualaus, privataus akiračio ribas ir siekia daugiau nei išgyvenimo būtinybė, taigi gyventi visavertį ir harmoningą gyvenimą).

Ši problema Vakarų minties istorijoje siekia antikos laikus, bet ir tada ji nebuvo galutinai išspręsta, suteikiant sprendimo teisę vien piliečiams, o moteris ir vergus paliekant „už borto“. Lietuvoje bene pirmą kartą tokia proga atsirado prieš šimtą metų, kai 1905–1907 metais Rusijos imperijoje įvykusioje demokratinėje revoliucijoje išsikristalizavo tos idėjos bei politiniai judėjimai, kurie vėliau mus atvedė į Pirmąją Lietuvos Respubliką. Kalbu apie istoriją, norėdamas parodyti, kaip ji iš tikrųjų pradedama kurti. Ne nuo skandalų, o nuo sąjūdžių, nuo bendrų sprendimų ir bendruomeninės valios, kuriant viešąją erdvę ir viešąjį gyvenimą.

Šiais laikais dėl minėtų teisių kovoti nelengva. Neoliberalusis kapitalizmas – įvairios kompanijos, bankai, korporacijos perėmė komunistinės sistemos požiūrį į žmogų, į valdžią, į kitokią nuomonę. Žinoma, liberalioji demokratinė sistema yra demokratiškesnė ir laisvesnė nei kokia nors kita. Bet laisvosios rinkos teoretikų bei verslininkų požiūris į viešąją erdvę yra neigiamas – jų mąstymas griežtai atskiria tai, kas sava, nuo to, kas svetima, ir „savus“ dalykus būtinai privatizuoja, nusavina, o svetimus atmeta. Kas yra privatizuojama? Visa tai, kas turi komercinę vertę, gali teikti pelną. Kartu pasisavinamas ir rinkos vartotojas, ugdoma jo priklausomybė. Kita vertus, neoliberalusis kapitalizmas perima iš tolydžio silpstančios valstybės galios ir tvarkos vykdymo monopolį, taip sulydydamas politinę ir ekonominę valdžią. Ir tai, kas yra nenaudinga ekonomiškai, tampa nenaudinga ir politiškai.

Visi šie reiškiniai gerai atsispindi šiuolaikinėje urbanistikoje. Viešoji erdvė arba išprievartaujama privataus kapitalo ir tampa priklausoma, arba nustumiama į paraštes. Kartais tokie procesai kvepia atviru rasizmu, nes siekiama „išvalyti“ regimąją miesto dalį nuo kito socialinio sluoksnio, atvirai sakant, kastos, žmonių, sukurti atskirus pasaulius. Taip lengviau, ekonomiškiau valdyti, manipuliuoti – kurstant tarpusavio baimę, ugdant melagingus stereotipus. Viešosios erdvės nebuvimas palankus tiek ciniškai žiniasklaidai, kuriančiai minėtus stereotipus ir skatinančiai nesusikalbėjimą, bet ir valdžios atstovams, užpildantiems nesamą viešąją erdvę tariamų viešųjų apklausų duomenimis bei naudojantiems viešąją nuomonę (kuri yra privatizuota, nupirkta arba kitais atvejais nutildoma) bet kaip ir bet kam.

Tuo tarpu viešoji erdvė skatina politinį kontaktą, suartina skirtingos patirties, socialinio sluoksnio, tautybės ir religijos atstovus, kuria santaikos ir pagarbos Kitam diskursą. Žmogus, dalyvaujantis viešojoje erdvėje, yra išdidus žmogus, turintis tvirtus moralinius principus, jis saugo istoriją, tradiciją. Jo nepastumsi, nepapirksi, neapmulkinsi. Toks žmogus yra visavertis politikos kūrėjas ir dalyvis.

Tai gali skambėti kaip paradoksas, bet būtent tokių savybių neturi laisvosios rinkos apologetai. Todėl jie renkasi primityvų, vien pinigų, jų kaupimo ir vartojimo sąlygojamą būvį. Jų egoizmas juos išstumia iš viešosios politikos lauko, nors jie gali privatizuoti, nusavinti viską. Tai – niekinis būvis, o jie nebėra politiniai subjektai, nes jau yra izoliavęsi nuo visuomenės kūrimo.

Viešoji politika iš naujo gimsta kaip angažuotas pilietinis veiksmas, reikalaujantis individualių ir kolektyvinių sprendimų, teisė argumentuotai ginčytis ir diskutuoti, paisyti Kito žmogaus nuomonės. Tikiu, kad „Lietuvos“ kino teatro reikalais besirūpinantys vilniečiai pažadins ir kitur Lietuvoje miegančius viešosios erdvės entuziastus, ir žmonės vėl plūstels į gatves bei aikštes.

http://www.bernardinai.lt/index.php?1256549130