EN LT



Indrė Kleinaitė: Meškų baletas, arba LLRI cirko turnė 2006-09-08

2006 rugsėjo 8-14 Nr. 33 (906) "Atgimimo" straipsniai

Meškų baletas, arba LLRI cirko turnė
 
Indrė Kleinaitė

Replika į Remigijaus Šimašiaus straipsnį „Neatsakinga socialinė atsakomybė”.
Kas būna, kai meškos bando šokti baletą? Turbūt cirkas, ar ne? Atrodo, kad Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) pradėjo savo cirko turnė, kai pradėjo skalambyti apie „neatsakingą socialinę atsakomybę”, o bręstančius pilietinius judėjimus Lietuvoje vertinti pagal konceptualiai pasenusią laisvosios rinkos teoriją, pagal kurią „kaina ir pelnas – vienintelis orientyras, leidžiantis išteklius nukreipti ne bet kokioms, o svarbiausioms visuomenės reikmėms tenkinti” (LLRI prezidentas dr. R.Šimašius, „Veidas”).
Lietuvoje yra įprasta Vakarų senienas priimti kaip naujoves ir pažangą, tad nenuostabu, kad konceptualiai ir laisvosios rinkos teorija čia rado puikią terpę. Tuo tarpu Vakaruose socialinė verslo atsakomybė, kaip koncepcija ir praktika, jau transformuojasi į naujas formas svarstymų ir eksperimentavimų lygmeniu, Lietuvoje šios idėjos kratomasi kaip vaikas kratosi iš pirmos klasės pereiti į antrą. Juk pirmoje klasėje jis yra išminčius, viską žino, o antroje jis turės mokytis naujų dalykų. Neperėjęs antros klasės, negalėsi eiti į trečią ir t.t. Taip ir mokyklos nebaigsi, bet būsi išminčius tarp pirmokų. O jei dar įkalbinsi ir kitus vaikus neiti į antrą klasę, tai viskas liks kaip buvo – jokio tobulėjimo, naujų žinių, naujų suvokimų, jokios pažangos. Sustabarėjimas ir stagnacija. Galimybė išlaikyti nusistovėjusį status quo ir dabartines galios konfigūracijas. Neabejoju, kad kai kam tai patogu. Bet visa šalis taip ir užstrigs ant žemo raidos laiptelio. Nors LLRI atstovauja verslo interesams, kartu mėgindamas įrodyti, kad ir visuomenės, bet LLRI laikysena neskatina verslo tobulėti.
Niekas geriau už pačius laisvosios rinkos ekspertus negali žinoti, kokia ribota yra laisvosios rinkos teorija, todėl minėtas straipsnis man atrodo neatsakingas. Niekas geriau už laisvosios rinkos ekspertus negali žinoti, kad laisvosios rinkos teorija negali būti aklai taikoma realybėje. Jei LLRI aklai gina laisvosios rinkos teoriją, tai greičiausiai čia vyksta ne kas kita kaip „debatų žaidimas”, nes sunku patikėti, kad LLRI neišmanytų savo paties teorijos. Jei vis dėlto tai yra neišmanymas, tai LLRI galima įtarti maniakine obsesija pseudomokslui. Pseudo–, nes dauguma laisvosios rinkos teorijos prielaidų kertasi su kompleksiška realybe, žmogiška prigimtimi ir gamtos dėsniais. LLRI propaguojamas absoliutus savanaudiškumas ilgalaikėje perspektyvoje yra ne kas kita, kaip dantis už dantį ir visi liksime bedančiais.
„Atsakingas verslas”, „įmonių socialinė atsakomybė”, „aplinkosauginė verslo atsakomybė”, „trigubo principo ataskaitos”, „verslo atsiskaitomybė visuomenei”, „ekologinis pėdsakas”, „verslo indėlis į darnią plėtrą” ir daug kitų iki šiol verslo atstovams negirdėtų terminų ne vienam kelia galbūt nuostabą, galbūt skeptiškumą, galbūt smalsumą. „Ką visa tai turi bendra su mano verslu ar mano darbu įmonėje?” – turbūt paklaustų ne vienas verslo atstovas ar vadybos specialistas. Tai puikus klausimas, užmezgantis diskusijas. Deja, priešingai nei LLRI mėgina sudaryti įspūdį apie socialinės verslo atsakomybės populiarumą, realybė yra kiek kitokia. Pasauliniu mastu kalbos ne visada virsta darbais, o Lietuvoje apie tai net mažokai yra kalbama.
Vyrauja nuomonė, kad permainas versle skatina vartotojai. Pagal laisvosios rinkos modelį, vartotojai yra visiškai informuoti ir racionaliai formuoja rinką savo pasirinkimu. Iš tiesų taip nėra. Mes nesame ir negalime būti visiškai informuoti apie kiekvieną produktą, jo poveikį aplinkai arba įmonės santykius su tiekėjais. Todėl mes negalime priimti racionalių sprendimų. Įmonės naudojasi šia rinkos netobulybe, pasislepia už melagingų reklamos skydų ir pasisamdo lobistus, kurie rūpinasi valstybės nustatomų standartų minimizavimu, remdamiesi netobula rinkos ekonomikos teorija, pagal kurią ir pačios valstybės iš viso nereikia. Neneigiu, kad valstybės aparate nėra sunkumų, kurių negalima būtų konstruktyviai kritikuoti, bet rūpinimasis kokybės standartais yra visų mūsų bendram labui.
Kitas rinkos ekonomikos trūkumas yra sąnaudų eksternalizavimas (angl. externalities). T.y. ne visos sąnaudos atsispindi rinkos kainose. Automobilių kainose neatsispindi jų daroma žala aplinkai, o kelių, kuriais važinėja mašinos, tiesimą finansuoja visuomenė. Maisto kainose neatsispindi transportavimo padaryta žala aplinkai ir nuo intensyvios žemdirbystės nuniokotas dirvožemis. Net LLRI mėgstamas Miltonas Friedmanas yra pripažinęs, kad sąnaudų eksternalizavimas yra „didelė problema”. Tai turi padarinių: kaina ir pelnas negali būti vieninteliai orientyrai, pagal kuriuos būtų vertinama verslo nauda visuomenei. Yra apskaičiuota, kad pirkdami produktą paprastai mokame tik kokį trečdalį realios kainos. Likusias tikros kainos dalis sumokame per mokesčius, kurie skirti mažinti ekologinius ir socialinius įprasto verslo modelio padarinius. Todėl nemažai ekonomistų kalba apie true cost economics, t.y. kad į kainodarą būtų įskaičiuojamos bent jau ekologinės sąnaudos ir jas padengtų konkreti įmonė, gavusi pajamų iš vartotojų, o ne visa visuomenė.
Sumokėti pelno mokesčiai nepajėgė išspręsti šių klausimų, nes valstybės aparatas buvo tendencingai silpninamas remiantis laisvosios rinkos teorija, pagal kurią rinka gali patenkinti visus poreikius. Visuomenė rinkai – tai vartotojai ir „žmogiškų išteklių kasykla”. Pilietiškumo ir visuomeniškumo neįžiūrėsi per laisvosios rinkos teorijos akinius; ten to paprasčiausiai nėra, kaip meškų kultūroje nėra baleto. Homo economicus nė piršto nepajudintų dėl to, kas negarantuoja pelno trumpalaikėje perspektyvoje. Pagal tokią logiką, vaikų niekas neturėtų – tai juk išlaidos.
Socialinės verslo atsakomybės būtinybė iškilo įvertinus, kad savanaudiški pelno interesai ne tik kad nedavė visuomenei daugiausia naudos, bet ir tam tikrais aspektais nuskurdino visuomenę. Ekologiniai ir socialiniai klausimai yra tokie akivaizdūs, kad jų nematymas gali būti diagnozuojamas kaip aklumas ir invalidumas. Šios problemos susidarė dėl fundamentalių rinkos ekonomikos teorijos klaidų. Laisvosios rinkos teorijos ribotumas yra itin išsamiai išnagrinėtas P.Hawkino, A.Lovinso ir L.Hunterio knygoje „Natūralus kapitalizmas”. Kiekvienas save gerbiantis plėtros ekspertas turėtų būti susipažinęs su šios knygos turiniu. Išgirdus konstruktyvią šiuolaikinio kapitalizmo kritiką, jam neturėtų pradėti vaidentis komunizmo ir planinės ekonomikos šmėklos.
Pirmas žingsnis atsakingo verslo dienotvarkėje yra savanoriškai įtraukti aplinkosauginius ir socialinius klausimus į savo verslo strategiją ir kasdienę praktiką. Tai ne filantropija ir labdara, tai investicija į ateitį. Socialiai atsakingas verslas nepaneigia pelno siekimo principo, tačiau ragina pelno siekti atsižvelgiant ir į šakas, kurios palaiko verslą – natūrali aplinka ir visuomenė. Tai aukštesnis verslo procesų valdymo pilotažas, kai yra atsižvelgiama į platesnį verslo kontekstą ir ilgesnę perspektyvą. Nepaisant socialiai atsakingo verslo principų praktinės naudos, reikia pripažinti ir koncepcijos ribotumą. Akivaizdu, kad privatus sektorius negali padaryti visko, kad būtų galima pakeisti destruktyvius procesus, kurie yra sisteminio pobūdžio. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad šiuo terminu gali būti manipuliuojama siekiant pagerinti verslo reputaciją.
Nėra galutinių atsakingo verslo receptų. Atsakingo verslo ašis yra įmonės tobulėjimo procesas. Tūkstančių mylių kelionės prasideda mažais žingsneliais. LLRI ne tik neragina Lietuvos verslo žengti pirmųjų žingsnelių, bet ir akiplėšiškai gniaužia sveikų diskusijų užuomazgas.
Atsakingo verslo principai yra naujos XXI amžiaus verslo gairės, nustatančios naujas verslo žaidimo taisykles toms įmonėms, kurios nori išlikti, būti konkurencingos, inovatoriškos, pelningos bei prisidėti prie bendros darnios plėtros politikos. Atsakingo verslo koncepcija yra plataus spektro procesas, apimantis visą produkto/paslaugos gamybos/kūrimo ciklą ir su tuo susijusius aplinkosauginius, socialinius, finansinius bei etinius aspektus.

Autorė yra ekonomistė ir Darnios plėtros specialistų asociacijos (Didžioji Britanija) narė