EN LT



Andrius Navickas: Nevieningi ir lengvai valdomi 2006-09-18

2006-09-18 Bernardinai.lt

Andrius Navickas: Nevieningi ir lengvai valdomi

Komentarą noriu pradėti senovine pasakėčia apie karavano užpuolimą. Kartą didžiulį karavaną užpuolė keturi plėšikai ir apvogė visus pirklius. Kai vieno pirklio paklausė, kaip nutiko, kad šimtas pirklių nesugebėjo pasipriešinti keturiems užpuolikams, tas atsakė, jog nėra ko stebėtis. Esą kiekvieną pirklį plėšikai plėšė atskirai. O juk vienas  keturiems nepasipriešinsi.

Ar mes labai skiriamės nuo tik savimi besirūpinančių ir nesugebančių kartu veikti pirklių? Štai praėjusios savaitės pradžioje kiek daugiau nei šimtas pensininkų surengė mitingą prie Seimo, kuriame reikalavo, kad valstybė grąžintų neišmokėtas pensijas, kurių neteko dirbantys pensininkai. Teisingas reikalavimas. Tačiau man, atsitiktinai buvusiam netoli mitinguojančiųjų, įsiminė ne šis reikalavimas, bet vieno kalbėtojo pyktis ir panieka daugiavaikėms motinoms, kurios esą visos asocialios, priperi vaikų ir valstybė turi jas išlaikyti. Suprask, jog daugiavaikės motinos labiausiai kaltos dėl to, kad valstybė skriaudžia pensininkus.

Toks susipriešinimas visuomenės viduje, deja, nėra atsitiktinis. Prisiminkime, jog valdžia ne vienus metus porino, kad, jei rems žemdirbius, tai turės skriausti mokytojus ar gydytojus, jei patenkins gydytojų streiko reikalavimus, tai mokytojams bus labai nesaldu. Toks politikų elgesys – neabejotinas manipuliavimas. Jauolab kad netruko paaiškėti, kad patys iš mūsų surinktų mokesčių dalytojai pasilieka sau po didelį finansinio pyrago gabalą. Taigi pinigų yra, tik va norinčiųjų gyventi lygiau už kitus dar daugiau.

Štai prieš rugsėjo pirmąją švietimo ir mokslo ministrė džiaugsmingai paskelbė apie tai, kad mokytojams keliami atlyginimai. Dabar žmonėms, kuriems patikime savo vaikų išsilavinimą, uždirbs „tik“ perpus mažiau nei vidutinis atlyginimas Lietuvoje, tik dešimtį kartų mažiau nei valstybinės leidyklos direktorius. Ar tai ne pasityčiojimas, ne skandalas? Ir dėl jo kalti tikrai ne medikai ar žemdirbiai, bet sotūs biudžeto dalytojai. Deja, tol, kol Lietuvoje įvairios visuomeninės grupės tik į save traukios paklodę ir konkuruos tarpusavyje, jie gali būti ramus.

Daug metų jau kalbame apie tai, kad didžiąją valstybės paramos žemdirbiams dalį pasiima tarpininkai – perdirbėjai. Kita vertus, absoliuti dauguma ūkininkų tik dūsauja ir nesugeba kooperuotis. Užsienio kraštuose įprasta situacija, kai keli ūkininkai kartu perka būtiniausia žemės ūkio techniką, Lietuvoje dar retenybė.

Deja, ne kitokia padėtis ir miestuose. Atskiros grupelės aktyvistų kovoja prieš neteisėtus valdžios veiksmus. Dažniausiai kiekviena kovoja atskirai. Pasinaudodama tokiu susiskaldymu, valdininkija lengvai pasiekia savo.

Akivaizdus visuomenės nevieningumo ir susiskaldymo pavyzdys – Lietuvoje rengtų protesto akcijų patirtis. Priminsiu tik kelis naujausius pavyzdžius. Pavyzdžiui, „Kalnapilio“ gaminių boikotas, protestuojant prieš šios bendrovės tyčiojimąsi iš religinių simbolių. Tikrai tikiu, kad yra žmonių, kurie jo laikosi iki šiol. Tačiau tokių tikrai mažuma. Taip pat tik saujelė aktyvistų vis dar palaiko ir „Krekenavos“ gaminių boikotą. Kiti Dalios Budrevičienės atvejį prisimins veikiausiai tik tada, kai patys bus sužaloti nesąžiningų darbdavių interesų. Akivaizdžiai vyrauja nuostata, kol manęs paties neužgauna visuomenėje kerintis blogis, tol aš tesu abejingas stebėtojas. Kai asmeniškai susiduriu su neteisybe, tada garsiai šaukiu ir reikalauju kitų žmonių pagalbos, solidarumo.

Taip pat verta paklausti: kiek žmonių atsisakė „Lietuvos ryto“ prenumeratos ar parašė laišką jo redaktoriams, savininkams, protestuodami prieš šio leidinio knaisiojimąsi po privatų žmonių gyvenimą bei pomėgį skelbti krauju pasruvusias nuotraukas? Spėju, kad labai mažai. Nors labai daug kas privačiose pokalbiuose piktinosi tuo. Tik garo nuleidimas?

Norėčiau atkreipti dėmesio į iniciatyvą, kuri suteikia boikotams, piketams svarbią dimensiją. Turiu galvoje Vilniuje veikiančią „Pro-testo laboratoriją“. Ji buvo įkurta, reaguojant į "Lietuvos" kino teatro uždarymą Vilniuje, tačiau yra kiek platesnis reiškinys. Šiuo atveju svarbu prasminis kirtis pavadinime „pro“ ir „test“. Norima pabrėžti, kad protestas nėra veiksmas „prieš“, bet veikiau pasisakymas „už“, savęs išbandymas – iš čia „test“. Mes išbandome, kas mums brangu. Nes tai, kas brangu, tai turi būti ginama. Jei mes tik deklaruojame vertybes, bet jų neginame, jos nėra tikros. Tikra yra tai, ką mes branginame, ką esame pasiryžę ginti.

„Pro-testo laboratorijai“ pavyko surinkti 7 tūkstančius parašus žmonių, kurie gynė viešąsias erdves Vilniuje. Panašu, jog ir ši iniciatyva atsitrenks į sieną. O jei būtų atsiradę ne 7, bet 700 tūkstančių, gal tada viskas būtų kitaip? Deja, mes vis dar tarsi minėto karavano pirkliai pavieniui laukiame, kol mus sudoros stipresnieji. Tik tada, kai ištiesime vienas kitam ranką, būsime solidarūs, tada ateis tikrų permainų metas.

Parengta pagal komentarą, skaitytą „Mažosios studijos“ laidoje „Septintoji diena“