EN LT



Indrė Kleinaitė:Pylimo 17: avant-gardiškas kultūros centras 2006-10-03

2006 10 03  Atgimimas

Pylimo 17: avant-gardiškas kultūros centras

Kas galėtų būti buvusio kino teatro „Lietuva“ vietoje,
svarsto Indrė Kleinaitė

Ar atkreipėte dėmesį į tai, kad beveik kiekvienas kaimas turėdavo ar vis dar turi savo kultūros namus? O toks kaimas kaip Vilnius neturi visuomeninio kultūros centro, nors labai ambicingai „ruošiasi“ pateisinti Europos kultūros sostinės-2009 vardą. Vilniaus meras gal ir populiarus tarp verslo atstovų ir investuotojų, tačiau ar statyti jam paminklą už indėlį į kultūrą, spręs ne investuotojai ar verslo magnatai, o miesto gyventojai.

Nerimsta diskusijos dėl buvusio kino teatro „Lietuva“ erdvės. Investuotojai, nusipirkę pastatą, nori ten daryti pertvarkas ir statyti gyvenamuosius butus, kurių bendras tūris būtų 5 kartus didesnis nei dabartinis pastatas. Matyt jų ekonomistai apskaičiavo, kad tai yra pelningiausia veikla. Jų planams maišo visuomenės atstovai, atkreipiantys dėmesį, kad ne viskas Lietuvoje gali būti vertinama pagal siaurą bei trumpalaikišką pelningumo rodiklį. Beto, remiantis Lietuvoje galiojančiais įstatymais, reglamentuojančiais Vilniaus senamiesčio urbanistinį vystymą, detalusis Pylimo 17 planas pažeidžia šiuos įstatymus ir nepaiso istorinio bei kultūrinio šios erdvės integralumo. Valstybinės institucijos svaidosi šiuo jautriu klausimu kaip karšta bulve, todėl problema nėra sprendžiama taip kaip pridera bręstančiai demokratinei valstybei. Atraminė peticijos už kino teatrą „Lietuva“ idėja – Lietuva nėra parduodama – išreiškia daugiau nei siekį gurmaniškai mėgautis neholivudiniu kinu didelėje salėje. Ši peticija parodo, kad visuomenė bręsta ir ima geriau suprasti savo kultūrinius poreikius bei politines galias.

Kiekviena interesų grupė traukia vežimą į savo pusę, pamirštant, kad vežimas pradėtų važiuoti tik tuo atveju, jei visi vieningai sutelktume pajėgas kryptingai veiklai. Todėl verta pamąstyti apie tokį Pylimo 17  erdvės vystymo scenarijų, kuris būtų naudingas ir investuotojams, ir visuomenei, nekeltų galvos skausmo valstybinėms institucijoms ir nesikirstų su galiojančiais įstatymais. Nieko nėra neįmanomo. Nebūtinai turi pralaimėti vėiena puse, kad laimėtų kita. Galima rasti tokius sprendimus, kai laimi visos pusės. Orakuliški sprendimai iš dangaus nekrenta. Tikrai protingi sprendimai gimsta sudarius sąlygas pasireikšti nuomonių įvairovei ir derinant skirtingus interesus.

„M2 Invest” statybinis planas parodo, kad verslą ištiko kūrybinė krizė. Tipiniai butai tokioje patrauklioje vietoje yra tiesiog nepakankamai ambicingas projektas tokiam ambicingui miestui kaip Vilnius, ypač turint omenyje, kad vos už kelių metų turėsime nustebinti Europą ir pasaulį įdomia kultūra. Todėl, neneigiant „M2 Invest” siekių pertvarkyti šią erdvę ir turėti iš to sąžiningos finansinės naudos, galima sukurti tokį planą, kuris ne tik kad nepažeistų galiojančių įstatymų dėl senamiesčio urbanistinės plėtros, bet ir prisidėtų prie Vilniaus miesto įvaizdžio kūrimo ir atliktų platesnį kultūrinį vaidmenį visuomenėje.

Vilniaus miestui reikia avant-gardiško kultūros centro, kuris pulsuotų naujoviškomis kultūrinėmis idėjomis,  turinčiomis potencialiai teigiamą įtaką kasdieniniam žmonių gyvenimui. Kultūra – tai ne tik kinas, teatras, knygos ar muzika. Plačiąją prasme kultūra – tai mūsų vertybės, mąstymas, elgesys ir gyvenimo būdas. Visuomenė yra persistotinusi inertiškai pasyviu komercinio meno vartojimu, todėl vietoje buvusio kino teatro „Lietuva“ galima sukurti alternatyvios kultūros centrą, kuriame miestiečiai ir miesto svečiai galėtų ne tik tobulėti, pasisemti naujų idėjų ir žinių, ugdyti savo pilietiškumą, ekologinį sąmoningumą, socialinį jautrumą ir kultūrinį išprusimą, bet ir patys dalyvauti eksperimentinėse meninėse laboratorijose, kurias moderuotų profesionalūs menininkai, švietėjai ir įvairių sričių mokytojai. Kultūros centro „Lietuva“ atskiras erdves galima būtų paskirti nepriklausomiems operatoriems. Dalis erdvių galėtų būti skirtos atskiriems koncepciniams projektams, remiamiems įvairių fondų, pavienių mecenatų arba galutinių projekto „klientų“.

Ar tai realu? Ar tai galima pagrįsti ekonomiškai? Atsakymas paprastas  - kodėl gi ne, tuolab, kad užsienyje gausu panašių (bet ne identiškų!) pavyzdžių. Kaip teigia Nomeda ir Gediminas Urbonai, viešam interesui tarnaujančius ir sėkmingai gyvuojančius kultūros centrus galima aptikti Berlyne, Stokholme, Amsterdame ir kituose miestuose. Tokie projektai yra pagrįsti tarpsektorinės partnerystės principu: dalis finansavimo atkeliauja iš privataus sektoriaus, dalis – iš miesto biudžeto, skirto kultūrai, kita dalis – iš atskirų pastovių ar projektinių meninių veiklų operatorių.

Susidariusioje situacijoje galima pritaikyti tokį tarpsektorinės partnerystės modelį ir sukurti avant-gardišką kultūros centrą, kuriame apsijungtų komercija ir kultūrinis gyvybingumas. Vilniui, kaip miestui ir kaip būsimai Europos kultūros sostinei, būtinai reikia patrauklaus ir novatoriško kultūros centro, kuris konceptualiai apjungtų šiuolaikišką požiūrį į kultūros vaidmenį visuomenėje.

„M2 Invest” ar kita nekilnojamo turto vystymo bendrovė, kuri suprastų tokio siekio prasmę, galėtų būti atsakinga už erdvinį struktūros išvystymą. Simboline prasme, bendrovė būtų atsakinga už kūno sukūrimą. Multifunkciniame pastate galėtų būti keletas ar daugiau itin prabangių butų, vertų tokios patrauklios vietos, kurie užtikrintų komercinę naudą bendrovei kaip atpildą už investicijas. Kultūrinės erdvės taip pat neštų komercinę naudą nekilnojamo turto bendrovei, kuri taip pat būtų atsakinga už pastato priežiūrą, nes miesto savivaldybė būtų įsipareigojusi skirti lėšų baziniam centro palaikymui iš kultūrai skirto miesto biudžeto. Savivaldybė turėtų būti atsakinga už pagrindinių funkcijų sukūrimą ir palaikymą siekiant užtikrinti šios koncepcijos praktinį vientisumą nekorumpuojant erdvės gryna komercija. Kitaip tariant, savivaldybė turėtų atlikti smegenų funkciją, t.y. užtikrinti ir išlaikyti profesionalią kultūros centro vadybą, palaikyti bazines kultūros centro funkcijas bei prisidėti bendradarbiavimu tarptautiniuose projektuose, kurie padėtų garsinti Vilniaus ir visos Lietuvos vardą platesniame kontekste.

Kad centras įgautų emocinį gyvybingumą, centro erdvės turėtų būti užpildytos nepriklausomais operatoriais, kurie būtų koordinuojami profesionalios kultūros centro vadovybės. Vienas iš operatorių būtų atsakingas už kino festivalius ir kitus renginius, kitas operatorius galėtų vystyti edukacinę programą, trečias  - būti atsakingas už alternatyvią edukacinę „pokalbių kavinę“, kurioje vyrautų ekologinis ir sąžiningos prekybos principais paremtas maistas ir gėrimai, ketvirtas – už įvairius meninius, socialinius, ekologinius, politinius ir visokius kitokius šiam laikmečiui aktualius eksperimentus. Veiklos turėtų būti derinamos pagal poreikius ir galimybes, laikantis aiškių koncepcijos gairių. Nepriklausomi alternatyvių meninių verslų operatoriai būtų atsakingi už atskiras funkcijas, kurios suteiktų  erdvei emocinio patrauklumo ir gaivališkumo bei atliktų platesnį švietėjišką vaidmenį visuomenėje. Taip kultūros centras įgautų dvasią ir vitališkumą, kuris užtikrintų šios erdvės šiuolaikišką aktualumą.

Kodėl reikia tokio „kitokio“ kultūros centro? Pasaulis keičiasi ir Lietuvai taip pat reikia atitinkamai keistis pradedant nuo vertybių ir vyraujančio mąstymo. Menas yra geras pokyčių katalizatorius.  Tam reikia konkrečios erdvės, kuri apvienytų visuomenę ir sudarytų tinkamas sąlygas praktiškų svajonių brandinimui. O svarbiausia, kad būtų įdomiau ir prasmingiau gyventi Vilniuje.

***
Autorė yra ekonomistė ir Darnios plėtros specialistų asociacijos (Didžioji Britanija) narė
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=10838585