|
2007 07 12
Lietuva: viešas laiškas apie bolševizmą
Žmonėms, kuriems rūpi Lietuvos likimas,
Vilniaus ir Lietuvos politikams
Žodį bolševizmas išprovokavo žymus režisierius A. Matelis.
Šiuo metu jis remia UAB Rojaus apartamentai projektą, kuriame numatyta nugriauti Lietuvos kino teatrą ir vietoje jo pastatyti daugiabutį su dviem nedidelėmis kino salėmis. Manome, kad gavęs paramą iš UAB M2 Invest, režisierius tapo šios bendrovės viešųjų ryšių kampanijos įkaitu. Jis žada suvesti sąskaitas su oponentais, skųsdamas juos teismui.
Ką galvojame apie kultūros žmonių dalyvavimą šioje reklamos kampanijoje, jau pasakėme viešame kreipimesi:
Renginyje, pavadintame Pakeliui į naująją Lietuvą, neseniai buvo dar kartą pasiūlyta nugriauti Lietuvos kino teatrą ir jo vietoje įgyvendinti Rojaus apartamentų viziją. Pagal ją Naujoji Lietuva tai komercinisgyvenamasis kompleksas, prie kurio žadama priglausti 2 nedideles kino sales. Viena iš buvusių Vilnius Europos kultūros sostinė 2009 vadovių R. Vanagaitė ir režisierius A. Matelis taip pat pritarė idėjai nugriauti Lietuvą. Motyvuojama tuo, kad 2009-iaisiais Vilniui katastrofiškai trūks nekomercinių erdvių kino projektams. Šią paradokso logiką padiktavo viešųjų ryšių akcijoms būdingas mąstymas. Kaip ir visi reklamos produktai, ji yra menkai susijusi su tikrove ir į ją perkelta turės neigiamų pasekmių.
Teiginys, kad nugriovus Lietuvos kino teatrą Vilniuje padaugės erdvės, tinkamos Europos kultūros sostinės renginiams, yra reklamos iliuzija ir prieštarauja tikrovei. Į mūsų šalies paraišką, siekiant Europos kultūros sostinės vardo, Lietuva buvo įrašyta kaip pagrindinė vieta, kurioje vyks 2009-ųjų kino projektai: 1000 ir 88 vietų salės yra pritaikytos reprezentacijai ir didelio formato festivaliniams renginiams. Siūlyti šalies reprezentacijai dvi 100 ir 180 vietų sales gyvenamajame daugiabutyje yra tas pat, kas statyti operą privačiame bute. Rojaus apartamentai į Europos kultūros sostinės paraišką įrašyti nėra.
Nugriovus Lietuvą, būtų sunaikinta erdvė, būtina ne tik 2009-iesiems. Miesto centras - puiki vieta ambicingesniam projektui, negu 2 kino salės komercinių apartamentų užkaboriuose. Čia galima sukurti universalų nekomercinės kultūros centrą, kurio šerdimi taptų Nacionalinis kino centras ir apie jį susitelkusios kultūros industrijos. Didžiąją Lietuvos salę nesunku lanksčiai pritaikyti ne tik kinui, bet ir koncertams, teatro repeticijoms, spektakliams, viešiems renginiams. Teiginiai, kad Lietuvos gynėjai kovoja už sovietinį kino teatrą ir prastą vadybą reklaminis triukas. 7000 šalies piliečių, pasirašę peticiją už Lietuvos išsaugojimą, tiki kitokia jos ateitimi (www.culture.lt/peticija). Taip pat ir daugiau nei 300 užsienio kūrėjų ir akademinių sluoksnių atstovų: http://www.culture.lt/petition/?sign
http://transform.eipcp.net/correspondence/1179495490
Dviejų kino salių ateitis taip pat nėra užtikrinta. Kol kas tai tik Rojaus apartamentų pažadas nėra jokių garantijų, kad jis bus įgyvendintas realybėje. Praėjusios vasaros pradžioje dėl Lietuvos likimo sunerimusiems miestiečiams UAB M2 Invest prisistatė kaip patikima bendrovė, kurios lankstinukuose puikavosi ir Mikalojaus žiedo projektas. Mikalojaus žiedo statybos baigėsi garsiąja 19 amžiaus namo griūtimi Šiaulių gatvėje. Bendrovės M2 Invest pavadinimas iš reklamų dingo. Kino centras Lietuvos vietoje kol kas taip pat yra tik reklama, nesusijusi su jokiais juridiškai įformintais ir viešai paskelbtais įsipareigojimais.
Kartu su Lietuva būtų sunaikinta ir tai, kas laikoma viena iš esminių Europos kultūros vertybių viešoji erdvė. Lietuva ne tik patalpa, kurioje galima rodyti kiną. Tai ir tradicinė žmonių santalkos vieta būtent tokiose vietose kuriasi miesto bendruomenės, siejamos kultūros vertybių. Teiginys, kad Rojaus apartamentų projekte šią erdvę numatoma išlaikyti - klaidinantis. Didžioji jos dalis būtų užstatyta - miestiečiams liktų tarpelis komerciniame komplekse. Tai tokia pat viešoji erdvė, kaip gražiai sutvarkytas vidinis privataus kvartalo kiemas arba palmėmis apsodintas pasažas tarp prekystalių Akropolyje. Europoje nėra įprasta užstatyti aikštes, skverus ir šaligatvius.
Rojaus apartamentų statyba būtų šiurkšti invazija į Senamiestį Pasaulio paveldo objektą. Agresyvumu šis projektas prilygsta sovietiniam monstrui kaip vadinama Lietuva. Tai tipiškas atvejis, kai agresyvi plėtra dangstoma atkūrimo terminu. Atkuriamas perimetrinis užstatymas nėra vertybė, įrašyta į Senamiesčio dosjė. Jis būdingas carizmo okupacijos laikotarpiui, o šiuo metu populiarus dėl įspūdingos kvadratūros. Reklaminiuose lankstinukuose pateiktas kompiuterinis Rojaus apartamentų vaizdas yra klaidinantis namas jame patrauktas į perspektyvos gilumą, todėl atrodo mažesnis. Kuo gali baigtis šis projektas, parodė griūtis Šiaulių gatvėje. Suplanuoti požeminiai Rojaus apartamentų garažai taip pat siekia gretimo namo pamatus.
Nugriovus Lietuvą, būtų sunaikintas ir emocinis santykis su vieta, kuri brangi daugeliui Vilniaus gyventojų. Šios emocinės vertės negalima menkinti žmonės turi teisę mylėti savo miestą ir jį ginti, kai jis yra griaunamas. Kitaip liktų tik prisirišimas prie investicijų.
Manome, kad Rojaus apartamentų statyba būtų neteisėta, o Lietuvos privatizacija buvo neskaidri. Ministras pirmininkas ir Vyriausybė yra gavę prašymą tarpininkauti, kreipiantis į prokuratūrą kad būtų ištirta, ar privatizuojant Lietuvą nebuvo pažeistas viešasis interesas. Atsakymo į šį prašymą dar laukiame. Teisinei valstybei nedera ignoruoti abejones dėl teisės pažeidimų, o kultūros namus kurti vietoje, kuri gali būti vogta.
Šių savo teiginių neatsiimame.
Tačiau manome, kad režisierius A. Matelis po metų gali atsiimti teiginius, kuriais šiandien remia UAB M2 Invest pasiūlymą nugriauti Lietuvos kino teatrą, rengiantis kultūriniams Vilniaus Europos kultūros sostinės įvykiams.
Po metų jis gali tai pavadinti bolševizmu.
Būtent taip atsitiko su peticija, kurią režisierius prieš metus pasirašė kartu su 7000 Lietuvos piliečių. Šiandien A. Matelis sako, kad kova dėl Lietuvos kino teatro tapo kabinėjimusi prie smulkmenų ir prarado prasmę. Dėl to kinematografininkų sąjunga ir prodiuserių asociacija nebepalaiko sąjūdžio idėjų ir ragina jas vertinti kritiškai.
Manome, kad kritiškai reikia vertinti viską. Taip pat ir pasaulinį pripažinimą pelniusio režisieriaus autoritetą.
Nes jis yra pasirašęs ne tik peticiją, bet ir Piliečių santalkos kreipimąsi Neišduok. Mums tai atrodo simboliška.
Kodėl režisierius A. Matelis pasirašė peticiją?
Tai sunku suprasti. Nes peticija yra bolševikinis dokumentas bent taip atrodo iš dabartinių režisieriaus pasisakymų. Šiandien jis rašo: Daugiau nei keistai, netgi bolševikiškai, atrodo pretenzijos, net nepasitarus su nuosavybės turėtoju, siūlyti kitiems ją išpirkti.
Deja, čia tenka konstatuoti, kad dar prieš metus A. Matelis elgėsi kaip bolševikas. Jis reikalavo, kad valdžios institucijos svarstytų galimybę išpirkti šiuo metu privačiai bendrovei UAB Rojaus apartamentai priklausantį pastatą. Nes kaip tik taip rašoma peticijoje, kurią A. Matelis tikina pasirašęs. Guodžia tik tai, kad režisierius šio paklydimo atsisakė ir bolševikų Lietuvoje liko mažiau.
Kaip, beje, ir naivuolių. Neturiu tiek naivumo, kad tikėčiau, jog bus atpirkta Lietuva, o juo labiau rekonstruota į pageidaujamą Nekomercinės kultūros centrą rašo A. Matelis. Bet kodėl jis pasirašė peticiją? Juk ji aiškiai pritaikyta ypatingo naivumo asmenims: Atsižvelgiant į viešųjų kultūros erdvių trūkumą sostinėje, yra prasmingiau ne naikinti, bet plėtoti jau susiformavusią gyvybingą tradiciją, ateityje kuriant universalų nekomercinės kultūros centrą. Galbūt netiki tuo, ką pasirašo? Arba pasirašė neskaitęs?
Šiaip ar taip, aiškus bent vienas dalykas - A. Matelis nėra nei naivuolis, nei nuoseklus bolševikas. Todėl kova už Lietuvos kino teatrą jam kelia rimtų abejonių. Už ką kovojama? A. Matelio prielaida - už koncertų, didelių įmonių ar partijų susirinkimus, suvažiavimus, renginius. Čia belieka pratęsti mintį ir prisipažinti atvirai: kovojama už Brežnevo raštus ir galimybę rengti nostalgiškas partijų suvažiavimų imitacijas. Ši sąsaja, kurią perša A. Matelio tekstas tipiškas UAB M2 Invest apmokamos reklamos kampanijos triukas.
Todėl režisierius nepatikės, kad kova už Lietuvą gali būti kova už Vilnių, kaip vieną iš Europos kultūros sostinių. Už tai, kad tarptautiniai kino renginiai 2009-iais o ir vėliau - vyktų ne Coca Cola Plazaoje, bet Lietuvoje. Ne prekybos, bet kultūros erdvėje, kurios tradicija buvo kuriama daugiau negu 4 dešimtmečius. O gal kino mėgėjai išmirė, ir tarptautinius kino renginius norės pamatyti 100 arba 180 žmonių, kiek telpa kišeninėse Rojaus apartamentų salėse? Bet Skalvijos kino teatro direktorė G. Zabukaitė, lyg ir nebloga vadybininkė, su tuo nesutinka ji sako, kad Vilniui būtina 1000 vietų salė. Anot jos, ir nekomercinio kino žiūrovai dar turi jėgų daugintis. Bet tam, kad patikėtum tokiais stebuklais, turi būti labai naiviu žmogumi.
A. Matelis tuo tikrai nepatikės. Jis mano, kad kova už Lietuvos išsaugojimą yra kova dėl kovos. Ir yra įsitikinęs, kad prieš tapdamas Europos kultūros sostine Vilnius būtinai turi nugriauti Lietuvos kino teatrą.
Tiesa, žodžio nugriauti režisierius nebetaria atsisakė jo kartu su naivumu ir bolševikinėmis erezijomis. Šis žodis, anot A. Matelio, turi tam tikrą emocinį užtaisą, todėl planus nugriauti Lietuvą jis dabar vadina švelniai - rekonstrukcija.
Todėl sako: Apmaudu, kad judėjimo dalyviai skeptiškai pasižiūrėjo į M2 Invest planus rekonstruoti kino teatrą ir vietoje vienos tūkstančio vietų kino salės įrengti dvi. Tai tipiška manipuliacija retorika ir skaičiais.
O juk prieš metus, kai dar nevengė žodžio griovimas, jis ir pats šį projektą vadino paskutiniu Lietuvos naikinimo etapu: UAB Rojaus apartamentai svarstymui pateiktas detalusis planas, kurį numatyta įgyvendinti nugriovus Lietuvos pastatą, šį naikinimo procesą pabaigtų negrįžtamai. Bendrovės siūlymas gyvenamosios ir komercinės paskirties pastate įrengti mažą nekomercinio kino centrą formaliai išsaugotų sklype numatytą funkcinį kino paskirties tęstinumą, bet nėra adekvatus, galvojant apie tai, kas būtų prarasta. Taip rašoma peticijoje, po kuria yra ir A. Matelio parašas. Kaip jis ten atsidūrė sunku paaiškinti.
Nes šiandien režisierius mano, kad Rojaus apartamentų planas geranoriškas verslo pasiūlymas. Tik į kovą dėl kovos įklimpę protestuotojai nesugeba jo įvertinti: Racionalūs ir pozityvūs pasiūlymai net nesvarstomi, o verslas, geranoriškai siūlantis sprendimus, a priori tampa blogio imperija rašo A. Matelis.
Bandydami atsikratyti bolševikinio užkrato, dar kartą įdėmiai ištyrėme geranorišką verslo pasiūlymą. Gal tikrai, apakinti protesto, nepastebėjome geros valios ženklų? Ir atradome netikėtą dalyką.
Rojaus apartamentai Vilniaus prekybos vizija
Verslo pasiūlymas nuo Vilniaus prekybos laikų niekuo iš esmės nepasikeitė. Jis tvirtas kaip užgrūdintas plienas.
Prisiminkime. 2005 m. rugsėjo 5 dieną, kai iki Lietuvos uždarymo buvo likę mažiau nei mėnuo, Kultūros ministerija pranešime spaudai rašė:
Š. m. liepos 27 d. Kultūros ministerijoje Kultūros ministro Vladimiro Prudnikovo iniciatyva vyko susitikimas dėl Lietuvos kino teatro likimo. Susitikime dalyvavo Vilniaus meras Artūras Zuokas, VP Market atstovas Mindaugas Marcinkevičius, UAB "Europos kinas" direktorė Vida Ramaškienė, architektas Algis Nasvytis.
Susitikime ministrui buvo pristatytas Lietuvos kino teatro projektas, kurį pateikti žadėjo prieš trejus metus teatrą įsigijusios VP Market atstovas Mindaugas Marcinkevičius. Susitikime pritarta, kad yra galimybė išlaikyti 2 salių kino teatrą. (Viena salė - šimto, o kita - dviejų šimtų vietų).
Architekto A.Nasvyčio, rengusio teatro projektą, teigimu, pastatas būtų išardomas ir statomas iš naujo, o formuojant perimetro santykį būtų atsižvelgta į senamiesčio architektūrą ir paveldosauginius reikalavimus. Pritarus šiam projektui, naujas kino teatras būtų pastatytas per dvejus metus.
Netrukus po geranoriško pasiūlymo išardyti pastatą Lietuva parodė paskutinį filmą Idiotai ir Vilniaus prekyba ją uždarė.
Po mėnesio ją perpirko Rojaus apartamentai. Bet geri verslo norai liko stabilūs: nugriauti Lietuvą, pastatyti jos vietoje daugiabutį su dviem mažom kino salėm ir parduoti arba išnuomoti tas sales miestui.
Taigi A. Matelis šiandien pasisako iš esmės už tą patį barzdotą Vilniaus prekybos pasiūlymą.
Bet nesame užkietėję bolševikai ir negalvojame, kad Vilniaus prekyba yra blogio imperija todėl toliau kantriai ieškome geranoriškumo ženklų. Gal verslo gera valia yra tai, kad jis apskritai sutiko statyti dvi kino sales?
Deja, šią versiją taip pat tenka atmesti. Nes padaryti ką nors, susijusio su kinu, verslas tiesiog privalo. Lietuva stovi valstybės žemėje, ir ji išnuomota su aiškia sąlyga naudoti ūkinei komercinei veiklai, susijusiai su kino teatro paskirtimi. Jeigu daugiabučiais būtų užstatytas visas sklypas tai jau būtų daugiau negu atviras plėšikavimas.
Lietuvos žemę valstybė skyrė tenkinti būtent kultūros poreikiams. Todėl dvi kino salės yra toks pat geranoriškumas, kaip griovimas rekonstrukcija.
Manome, kad patobulinti Vilniaus prekybos vizijos neįmanoma to padaryti neleidžia gamtos dėsniai. Kas gali būti tobuliau už griovimą?
Subtilūs skirtumai
Ir vis dėl to yra dalykų, kuriais verslo pasiūlymas tobulėja. Mes pastebėjome kelis ryškius geranoriškumo ženklus.
Pirma - dabar Lietuvos griovimo projekte dalyvaujantys kultūros žmonės sako ne išardyti, bet rekonstruoti.
Antra neseniai M2 Invest sudarė sutartį su A. Matelio studija Nominum, kad bendradarbiaus, kurdami nepriklausomo kino centrą Rojaus apartamentuose. Tai vienintelis didesnis skirtumas tarp Vilniaus prekybos ir dabartinio Rojaus apartamentų pasiūlymo. Parama pasaulinės šlovės sulaukusiam režisieriui yra puiki verslo iniciatyva.
Prieš metus M2 Invest panašiai parėmė kino teatrą Skalvija padovanojo jai Lietuvos techninę įrangą ir kėdes. Ir geranoriškai pažadėjo, kad leis įsikurti Rojaus apartamentuose kai savivaldybė parduos Skalviją ir nupirks 2 sales, pastatytas nugriovus Lietuvą.
Džiaugiamės, kad plėtros bendrovės meilė kinui stiprėja. Tačiau esame sunerimę, kad jeigu mecenavimo tradicija vystysis tokiais tempais, greitai M2 Invest globotiniams dviejose Rojaus apartamentų salėse bus per ankšta. Režisierius A. Matelis neseniai jau prabilo apie konkurenciją su Skalvija. Todėl dar kartą siūlome negriauti Lietuvos - ir įsteigti joje mecenavimo inkubatorių. Ten tilptų žymiai daugiau benamių Vilniaus kultūrininkų.
Neviltis ir pomidorai
Geranoriškas UAB Rojaus apartamentai pasiūlymas nugriauti Lietuvą yra pagrįstas neviltimi. A. Matelis rašo: deja, verslas šiandien jaučia didesnę atsakomybę dėl kultūros nei dalis politikų. Sutinkame su režisieriumi, kad dabartinės kultūros problemos - logiškas valdžios institucijų požiūrio rezultatas. Bet esame naivūs ir tikime, kad valstybės požiūris gali keistis. Nebent kultūros žmonės patys sutinka tenkintis trupiniais, kurie lieka po verslo. Tada jiems lieka Kultūros ministro pasiūlymas važiuoti skinti pomidorų į Ispaniją.
Rojaus sodas, blogio imperija
A. Matelis rašo: Manau, kad protestų tikslas priversti investuotojus prisiimti įsipareigojimus kinui (kurių, deja, nepajėgė valstybė) būtent nepriklausomam, neholivudiniam, nekomerciniam yra iš esmės pasiektas. Tikslo prievartauti verslininkus niekada sau nekėlėme. Palikime tą užsiėmimą bolševikams. Mes prievartaujame institucijas. Ir peticiją, ir kitus raštus adresavome būtent joms nes jos turi atstovauti viešajam interesui. Nubrėžti ribą, kurios verslui neleidžiama peržengti.
Nes verslas nėra nei blogio imperija, nei rojaus sodas. Jis nesusijęs su mistika. Jo esmė paprasta kaip kvadratinis metras: pelnas.
Manome, kad formuoti kultūros politiką ir ginti Lietuvos piliečių teises valstybės žemėje - ne verslo misija. Reikalaujame, kad tai darytų valstybės institucijos, kurioms mokame pinigus, ir politikai, už kuriuos balsuojame. Norime pamatyti raudoną liniją, kuri skiria valstybę nuo džiunglių.
Lietuva mums priklauso, nes:
- 2005 metais ji įrašyta į Vyriausybės ir ES institucijų patirtintą Vilniaus Europos kultūros sostinės paraišką. Lietuvai adekvačios alternatyvos 2009-ųjų horizonte nesimato. Esame įsitikinę, kad Vyriausybė už savo parašą yra atsakinga.
- Lietuvos žemė priklauso kultūrai tai aiškiai parašyta valstybinės žemės nuomos sutartyje. Ši sutartis negali būti nei pažeidinėjama, nei keičiama. Piliečiai savo protestais įrodė, kad tam nepritaria.
- Lietuvos privatizacija mums padarė ir moralinę, ir materialinę žalą. Parduota kultūros erdvė, brangi miestiečiams ir svarbi Vilniui kaip sostinei. Dėl pelno leista naikinti tradiciją ir perspektyvą. Kaip mokesčių mokėtojai, mes prisidėjome prie kino teatro renovacijos 1998 metais ji kainavo daugiau negu 5 milijonus litų.
Lietuva parduota už 3.
- nesutinkame, kad privati bendrovė užstatytų mums priklausančią aikštę. Lietuvos sklypas buvo suformuotas pagal kino teatro paskirtį kad tenkintų žmonių bendravimo ir saugumo poreikius. Tai ir nulėmė sklypo dydį. Jeigu bendrovė nori statyti gyvenamuosius namus tegu daro tai mažesniame plote.
A. Matelis rašo: Sunku nutylėti spūdį, kad Nepriklausomo Kino Erdvė, buvusi priežastis šioje protesto akcijoje, tapo ne pati svarbiausia, išsitrynė, transformavosi į bendrą nepasitenkinimą beveik viskuo ir telieka kaip prisiminimas. Dar režisierius sako, kad nesupranta, kodėl kovojame dėl šaligatvio.
Paaiškinsime: mums brangus kiekvienas kvadratinis centimetras, priklausantis Lietuvai. Kaip prisiminimas apie laisvę. Mes atsisakome griovimą vadinti rekonstrukcija, o prievartavimą - geranoriškumu.
Apie šaligatvio plyteles ir viešąją erdvę
Vilniaus savivaldybė mums jau seniai sako tai, ką sako A. Matelis. Kad nesupranta, kodėl kovojame už šaligatvį. Jie teigia, kad viešoji erdvė ne naikinama, bet įgyja naują kokybę.
Kad tuo įsitikintume, padarėme eksperimentą. Birželio 14 dieną pabandėme prie Lietuvos surengti akciją. Ketinome pastatyti palapines su užrašu Vilnius Europos kultūros sostinė ir rodyti juose filmą apie tai, kaip griaunamas kultūros paveldas ir naikinamos viešosios erdvės Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose. Savivaldybė paskutinę akimirką leidimo šiai akcijai nedavė paaiškinusi, kad Lietuvos žemė yra išnuomota. Kai atėjome prie Lietuvos, mus pasitiko ir filmavo policija. Turbūt jai patikome, nes vėliau filmavo einančius Trakų gatve, o galiausiai nusekė į A. Mickevičiaus biblioteką, kur buvome perkėlę savo renginį.
Tai ir reikėjo įrodyti. Rojaus apartamentai - tokia pat vieša erdvė, kaip ir privatizuotos Lietuvos paežerės. Tokia ir jos kokybė.
Įsivaizduokime: koks nors pasaulinio garso režisierius sukūrė filmą apie Lietuvos privatizavimą ir nori jį parodyti Rojaus apartamentų kino centre Naujoji Lietuva. Siužeto pabaigą galima rinktis: a) apie režisierių sukurtų filmą policija; b) režisierius sukurtų filmą apie rekonstrukciją.
Dar apie bolševizmą
Pavargome cituoti A. Matelį, todėl pacituosime save. Nes per metus nuodugniai ištyrėme, iš kur Lietuvoje atsiranda bolševizmo užkratas. Apie tai išsamiai informavome visas įmanomas mūsų valdžios institucijas:
Brandesnės demokratijos sąlygomis mūsų reikalavimai, susiję su privačiai bendrovei priklausančiu objektu, atrodytų ekscentriški. Mūsų sąlygomis jie yra atsakas į pagrindinių demokratijos principų pažeidimą. Vien komercine logika pagrįstą sprendimą privatizuoti Lietuvą Vilniaus savivaldybė priėmė vienašališkai, nepaisydama visuomenės protestų ir nuomonės, todėl viešasis kultūrinis interesas buvo paaukotas dėl privataus komercinio. Dalis atsakomybės dėl Lietuvos problemos tenka ir Kultūros ministerijai. Privatizavimo metu ji angažavosi išsaugoti visuomenei daugeliu požiūrių išskirtinį kino teatrą, tačiau šių pažadų neįvykdė. Nors kalbama apie valstybės sostinę ir paskutinį kino teatrą istoriniame jos centre, Kultūros ministerija vengia pripažinti savo atsakomybę dėl Lietuvos likimo. Remiantis tokia logika, statybas Kuršių nerijoje tektų palikti Neringos savivaldybės valiai.
Ir t. t. Kalbant žmonių kalba norime, kad buldozerius patrauktų nuo Lietuvos ir nuvairuotų į Kuršių neriją. Manome, kad riba tarp viešojo ir privataus intereso tada būtų gerokai aiškesnė.
Kovos tikslas trumpai
Kad Lietuvos žemėje būtų įgyvendinti LR įstatymai bei 7 ir 8 Dievo įsakymai (žr. 1 ir 2 nuorodas).
Kad griovimas būtų vadinamas griovimu.
Ar šuo pripranta kariamas?
Judėjimas už Lietuvą be kabučių svarstė galimybę dar kartą paklausti žmonių, ar jie norėtų išsaugoti Lietuvos kino teatrą. Pavyzdžiui surengti dar vieną balsavimą internetu. Bet šios minties atsisakėme, prisiminę aukščiau užrašytą patarlę. Pagalvojome, kad tai būtų tas pats, kaip paklausti kariamo šuns, ar jis jau priprato prie savo būsenos.
Lietuvos įstatymai nesuteikia piliečiams teisės dalyvauti, privatizuojant jiems svarbius objektus. Bet protestas prieš Lietuvos naikinimą kilo iškart po to, kai ją pardavė ir tęsiasi jau beveik penkerius metus. Per tuos metus buvo visko viešų kultūros žmonių pasisakymų žiniasklaidoje, raštų įvairioms institucijoms, piketų ir meninių akcijų. Ir parašai už Lietuvos išsaugojimą jau surinkti. Tai padaryta net du kartus. 2005 metais, kai Vilniaus prekyba uždarė Lietuvą, 7000 žmonių pasirašė už jos išsaugojimą. 2006 metais 7000 pasirašė po peticija. Šiuos parašus reikia gerbti. Tikime, kad ne visi šiandien juos atsiimtų. Nes mums siūlo tą patį nugriauti Lietuvą.
Ką apie tai galvojame jau pasakėme. Dabar laukiame atsakymo iš politikų.
Kas yra judėjimas už Lietuvą be kabučių?
Tai Al Kaedos padalinys. Protestuotojų bendruomenė organizuojama tais pačiais principais, kaip Osamos bin Ladeno teroristai. Sukurtos kelios grupuotės, kurių nariai vieni kitų nepažįsta ir laikosi griežto konfidencialumo režimo. Taip išvengiama grėsmės, kad kuris nors bus papirktas ir pereis dirbti į Vilniaus prekybą.
Mūsų tikslas materialinė nauda ir troškimas grąžinti V. Ramaškienę į kino teatro direktorės kėdę. Be to, kaip jau minėjome aukščiau - puoselėjame aistringą meilę sovietiniams monstrams. Tai ir vienija judėjimą už Lietuvą be kabučių, kurį sudaro žalieji, socialistai ir antiglobalistai. Bet iš tiesų tai yra gudriai užsimaskavę bolševikai.
Kadangi gandų sklando daug, žmonėms, kurie yra tokie pat naivūs kaip mes, norime paaiškinti.
Judėjime dalyvauja labai įvairūs žmonės. Skiriasi o kartais ir kardinaliai mūsų politinės pažiūros. Taip pat profesijos, amžius, gyvenimo patirtis ir plaukų struktūra. Bolševikų mūsų tarpe nėra. Iš materialių dalykų kol kas turime tik nuostolius, nes mūsų neremia nei Al Kaeda, nei kinematografininkų sąjunga. Jeigu turėtume tokius galingus rėmėjus, Lietuvos byla turbūt būtų jau seniai išspręsta.
O vienija mus paprastas dalykas suvokimas, kad Lietuva yra viena iš ribų, kurias peržengus nebeliks ką parduoti.
Judėjimas už Lietuvą be kabučių (žr. 3 nuorodą)
Nuorodos:
1. nevok
2. nekalbėk netiesos
3. režisierius A. Matelis, Lietuvos kinematografininkų sąjunga ir prodiuserių asociacija mūsų nepalaiko
|
