2007 07 20

Pranešimas žiniasklaidai

Politikai, apžvalgininkai ir verslininkai vis dažniau kalba apie būtinybę tausoti viešąsias erdves ir vadovautis viešuoju interesu – šias sąvokas nuosekliai gynę ir aiškinę pilietinių judėjimų dalyviai antradienį rengiamoje spaudos konferencijoje supažindins visuomenę su idėja steigti Viešiojo intereso institutą.

Šiuo metu net keliose ministerijose sudarytos darbo grupės, kurioms Vyriausybė pavedė spręsti sistemines problemas, išryškėjusias “Lietuvos” kino teatro byloje – rengiama teisinės viešųjų erdvių apsaugos sistema ir kriterijai, pagal kuriuos gali būti suteikiamas nacionalinės svarbos statusas. 

Akivaizdus lūžis įvyko politinėje šalies sąmonėje.  Sąvoka “viešoji kultūros erdvė” per metus įsitvirtino viešajame diskurse ir politiniame žodyne, ji aptariama įvairių partijų programose, naudojama viešųjų ryšių kampanijose. Ši sąvoka suteikė impulsų “Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009” programai, kurioje atsirado projektas "Laikinos viešosios erdvės". Net ir tie, kas dar neseniai abejojo viešosios erdvės prasme, šiandien, pristatydami “Ermitažo – Guggenheimo” pojektą, akcentuoja būtent viešąją kultūros erdvę ir “nekomercinį” kiną. 

Neformalūs piliečių judėjimai, tokie kaip Judėjimas už Lietuvą be kabučių, paskatino mentaliteto pokyčius: balsai, atstovaujantys plačiam politiniam spektrui, pripažino simbolinę sostinės ir kitų viešųjų kultūrūinių erdvių gynimo prasmę. (Už pozityvų poveikį viešajai nuomonei buvęs Vilniaus meras A. Zuokas net žadėjo apdovanoti judėjimą “už Lietuvą be kabučių” – deja, nespėjo šio ketinimo įgyvendinti...)

Ne pinigai, bet kultūra ir jos vertybių vienijama visuomenė yra valstybės klestėjimo ir gebėjimo konkuruoti pasaulyje pagrindas. Svarbu pažymėti, kad kintančią politinę sąmonę sparčiai vejasi ir verslo bendruomenė. Šiandien jau turime puikių pavyzdžių, kai verslas atsakingai prisideda prie pozityvių urbanistinių pokyčių.

Bendro kultūros lauko dalis yra ir teisinė kultūra. Ne tik teisė formuoja socialinę aplinką, bet ir socialinė aplinka formuoja teisę.  Lietuvos teismų institucija susidūrė su kūrybiniu iššūkiu – ji turi neeilinę galimybę atsakyti į klausimą, ar piliečiai gali atstovauti viešajam interesui.  

Pasigirsta nuomonių, esą kova už viešąsias kultūrines erdves viešojo intereso vardu – tai kova prieš investicijas ir bet kokią plėtrą. Ši nuomonė nepagrįsta ir negatyvi. Ji kursto niekam neneudingą konfrontaciją. Judėjimas už Lietuvą be kabučių – už pozityvias permainas ir darnbnią plėtrą.

Praėjo jau metai nuo to laiko, kai internete pasirodė peticija dėl “Lietuvos” kino teatro likimo ir kultūros politikos formavimo. Ją 2006-ųjų vasarą pasirašė daugiau negu 7000 Lietuvos piliečių – verslininkų ir kūrėjų, studentų ir politikų. Per tuos metus “Lietuvos” istorija sulaukė rezonanso ne tik šalyje, bet ir pasaulyje. Už “Lietuvos” kino teatro ir šios miesto kultūrinės rerdvės išsaugojimą pasisakė kultūros, meno, universitetų   žmonės iš daugiau negu 30 pasaulio valstybių. Per metus tapo akivaizdu, kad kova už “Lietuvą” – tai kova už sąmonės kaitą.  Ir būtent šioje srityje pasiekta didžiausių laimėjimų.

Judėjimas Už Lietuvą be kabučių,
Viešojo intereso instituto iniciatyvinė grupė