Reclaim
EN LT



Donatas Petrošius: Už „Lietuvą“ be kabučių 2005-04-14
http://www.bernardinai.lt/index.php?1791591855
Donatas Petrošius: Už „Lietuvą“ be kabučių
2005-04-14

(...) kinas vis labiau siekia priartėti prie tikrovės, tapti tikrove; tuo tarpu pati tikrovė kuria vis sudėtingesnius specialiuosius efektus ir pamažu taCHE GUEVAROSmpa kraštutine ir labiausiai bauginančia fikcija. [1] Kas bent truputį domisi postmodernia filosofija, bent pavarto tas knygas, kurios pasirodė lietuvių kalba pastaraisiais metais, turbūt pastebėjo, kad daugelyje šios rūšies veikalų skiriamas nemažas dėmesys kinui, nes kinas yra balta paklodė į kurią žiūrint geriausiai matyti ir patogiausia interpretuoti, kas darosi su šiuo pasauliu, su mūsų kuriamąja (ar mus kuriančiąja) realybe. Taip darė ir Marshallas McLuhanas, ir Fredericas Jamesonas, ir Jeanas Baudrillard‘as, ir daugelis kitų, iš kino kalbos vertusių į sąvokų kalbą tai, kas vyksta mūsų civilizacijoje. Galima ginčytis, ar teisingai buvo išversta, tačiau, kad tokie vertimai yra prasmingi, turbūt sutiks daugelis, o ypač tie, kurie turi savo versijas ir mėgsta ginčytis.Didžiąją savo raidos dalį kinas kurdavo iliuzijas, fantazmus, tačiau dabar, pastarąjį dešimtmetį, viskas apsivertė aukštyn kojomis, realybė tapo pernelyg fragmentuota, perkrauta, o šiuolaikinis kinas vis dažniau tampa užuovėja nuo vaizdų – reikšmių – informacijos lavinos arba suteikia kodą, duoda patarimą kaip su šia fragmentuota tikrove tvarkytis. Kinas yra pliuralistinis, pateikiantis daugybę atsakymų į realybėje kylančius klausimus. Tačiau susiklostė grėsminga situacija – tikrovė kėsinasi panaikinti vieną iš savo interpretacijos kodų. Mūsų lietuviškojo kapitalo gigantai tyliai dar 1998 metais nusipirko už tris milijonus „Lietuvos“ kino teatrą, kuriame demonstruojami meniniai kino filmai ir rengiasi liepos pirmąją jį uždaryti bei nugriauti, tam, kad pastatytų gyvenamąjį namą. Gali atsitikti taip, kad pas mus liks tik monochrominis holivudinis kinas, pateikiamas skardinėse kino fermose, kuriose prie kartą per savaitę pasitaikančio nestandartinio, normalaus kino filmo pavadinimo klijuojamas monstriškas rūšinis epitetas „arthouse“. Verta įsidėmėti - holivudinis hitas yra šiaip kino filmas, o tai, kas originalu ir mažiau pelninga – „arthouse“.Galbūt „Lietuva“ ir „Skalvija“ (kurią irgi iš inercijos ruošiamasi privatizuoti) dirba ne taip pelningai, kaip Coca cola Plaza Vingis ar Forum Cinemas Akropolis, tačiau taip jau yra visame civilizuotame pasaulyje, kurio tie patys valdininkai nesiruošiantys remti, yra daugiausia matę. Jei teisingai supratau, nuo 1994 „Lietuva“ pagrinde gyvena iš prancūzų fondų pinigų. Lietuvos pinigai gviešiasi nugriauti paskutinį kino teatrą Senamiestyje ir visame Vilniuje, intelektualiam kinui kilniadvasiškai pažadant 150 vietų rūsį. Tokie mūsų lietuviškosios tikrovės specialieji efektai, bauginama fikcija. Kam nenusibodo amžina konfrontacija su visagaliu kapitalu besigviešiančiu į visa, kas gražu? Kam nenusibodo amžinieji pralaimėjimai – Senamiesčio plotų, skverų, vandens telkinių? Šiemet „Lietuva“ – kas po to? Tas pat tik be kabučių? Kada visa tai baigsis? Jausmas šlykštus, tarsi iš naujo būtų prasidėjęs Pakso skandalas.Aš esu prieš tai, kad nekomercinis kinas būtų nukištas į šimto vietų intelektualinę skylę, kurią paprastam mirtingajam būtų sudėtinga ir rasti, ir dar sunkiau gauti bilietų. Kinas visada buvo demokratiškiausia meno rūšis ir tokia privalo likti. Ir nors „Lietuvos“ Didžiojoje salėje yra apie 1000 vietų, tačiau kiekvienas šiemet „Kino pavasario“ pirmosiomis dienomis tris–keturias valandas stovėjęs eilėje prie kasų galėtų papasakoti apie išgyventą nerimą – ar liks bilietų į norimus seansus. Keturiuose iš penkių seansų, kuriuose teko apsilankyti Didžiojoje salėje, buvo anšlagas. Nulis laisvų vietų. Kai kurių filmų nebuvo įmanoma pamatyti tik todėl, kad nebuvo vietų. „Kino pavasaris“ kasmet populiaresnis – pernai apsilankė 28 000 žiūrovų, šiemet, neabejotinai – dar daugiau. Tokia minia bet ką galėtų apginti – ne tik kino teatrą, bet ir visą miestą, tačiau negins. Tą suvokia ir organizatoriai. Nors festivalio emblemoje puikuojasi pats Che Guevara – idealistas revoliucionierius, tačiau jau seniai šią ikoną vartotojiškoji visuomenė pavertė vienu ir bereikšmių nepavojingų prekinių ženklų – Fidelio Castro bendražygio atvaizdai iškabinėti po visą Vilnių, tačiau prieš tai neprotestuoja net dešinieji. Į tą atvaizdą žvelgdamas vis prisimenu jo stilizaciją ant vienos iš V. Pelevino knygų, kurioje ant beretės revoliucionieriui vietoj žvaigždės švyti (tiksliai nepamenu) nike ar adidas prekės ženklas. „Tradicinės“ nepaklusnumo, pasipriešinimo formos yra išsemtos, mūsų visuomenė – ir didžioji dalis jaunimo – greičiau rezignuos ir leisis apspjaudomi, negu pakovos už save. Visi paseno penkiolika metų. Jaunimu galima vadinti tuos du–tris šimtus, kurie atėjo protestuoti prie Mindaugo Maximos šių metų Kovo 11-ąją. Didelė dalis protestuotojų priklauso ar prijaučia neformaliam tradiciškai kairuoliškos pakraipos punk-iškam „Green club“, kurie turbūt bene vieninteliai Che Guevaros ikonoje įžiūri maištingą veidą be komercinių apnašų. „Kad ir kaip būtų gaila, brangus Luisai, bet skandalai šiandien neįmanomi“, – dar 1955 Maxas Ernstas pasako Luisui Bunueliui (citata iš antrojo „Kino pavasario 05“ programėlės viršelio). Skandalai, jei juos taip dar galima vadinti, pas mus tapo kasdienybe. O galbūt tai ir reiškia jų išnykimą – skandalai pasidarė nuvalkioti. Atkreipti dėmesį nėra sunku – garsiai šaukti gali kiekvienas. Žinau, kažkas susės, pasiūlys, nutars. Būdų neleisti griauti yra ne vienas, svarbu nelikti abejingiems tada, kai labiausiai reikia. Gali prireikti ne tik balso ar parašo, bet ir dalyvavimo. Svarbiausia, kad nereikėtų cituoti tą patį Luisą Bunuelį: „Kaip ir mes, 1968-ųjų gegužio studentai daug kalbėjo ir mažai veikė. Bet aš dėl to jiems nepriekaištauju. Šiuo klausimu Bretonas galėtų pasakyti: žygiai tapo beveik neįmanomi, kaip ir skandalai“ („Kino pavasaris 05“). Lieka tas beveik, kuriuo ir reikia pasinaudoti.Išnaikinus kiną, Lietuvoje kultūros liktų dar gana daug – ir teatrai, ir vizualiniai menai, ir literatūra, ir šaukštų drožyba bei pan. Tačiau man kultūrinis gyvenimas be kino – tas pat, kas pietūs be sriubos. Arba, įsivaizduokit, Vilnius – 2009 Europos kultūros sostinė be europietiško kino. Gal iki 2009-ųjų ir dar ką nors leisim kad mums nugriautų?Vieni teigia, jog gali teisiškai įrodyti, kad „Lietuvos“ vagystė yra kriminalinis nusikaltimas visuomenei, antri tvirtina, jog yra nemoralu ir ciniška atimti iš vilniečių (nors Lietuva, galiu patvirtinti, yra kino meka ne vien tik vilniečiams) viešąsias erdves, tretiems tai – edukacinės, ir vaikų, ir suaugusiųjų švietimo įstaigos uždarymas, dar kitiems – prie kurių šliečiausi ir aš – šventovės sugriovimas. Pastariesiems „Lietuva“ ne mažiau svarbi nei Katedra ar Gedimino pilis. Magiška vieta, kurioje vyksta realybės interpretavimo, pasaulio pažinimo seansai.Panašiai ir „Skalvija“, kuri, kaip ir „Lietuva“, (kaip ir Nacionalinis operos ir baleto teatras, kaip ir bet kuris dramos teatras, ar filharmonija)  turi išsiugdžiusi, prisijaukinusi savo žiūrovus, kurie intelektualine prasme liktų benamiai. „Lietuva“ ir „Skalvija“ turi visus gerbtinam kino teatrui privalomus atributus: repertuarą, kurį ne gėda rodyti išprususiam žiūrovui, pigius bilietus, kas išprususiam žiūrovui dėl objektyvių priežasčių yra gana svarbu, ir aurą, kurią ir sukuria tam tikri žiūrovai metai iš metų žiūrėdami tam tikrus filmus.Prieš penketą–šešetą metų Jurgis Kunčinas „Šiaurės Atėnuose“ rašė, kaip jam nepavyko iš Vokietijos atvykusiam draugui parodyti, jo nuomone, gražiausio, panoraminio vaizdo į Vilniaus senamiestį atsiveriančios nuo vieno Užupio kalvos skardžio, nes ta vieta buvo paversta privačia valda, aptverta tvora ir saugoma rūsčių apsauginių. Apie šį nuo jaunystės pamėgto lango į Senamiestį praradimą rašytojas kalbėjo su širdgėla. Taip pat ir mes su nuoskauda galėsim pasakoti savo vaikams ar užsieniečiams, jog buvo kadaise ir Vilniuje tikrų kino teatrų, bet kai juos griovė, mes tik rašėm ašaringus eilėraštukus apie brangiausius griuvėsius bei neteisingą pasaulį.Jei ir nėra Lietuvoje pilietinės visuomenės, kuri civilizuotai galėtų apginti savo interesus, vis dėlto, manau, verta bent susiburti ir žaisti tą pilietinę visuomenę, kiekvienam žaisti save kitokį negu kasdien – kol pavyks – iki pergalės. O jei pavyks – vadinasi, pavyks ilgam. Atgausim ne tik „Lietuvą“.   Nesvarbu, kas būtų labiausiai kaltas, jei iš manęs (iš mūsų) būtų atimta galimybė visavertiškai gyventi Vilniuje – Lietuvoje – pasaulyje interpretuojant realybę – ar pernelyg švelnus ir neturintis galių Prezidentas, ar turintis galių, bet nelinkęs kvaršinti galvos dėl menų Ministras Pirmininkas, ar nežinia kam atstovaujantis – Didiesiems Pinigams ar savo rinkėjams – Meras, ar Oligarchai, slapta besikėsinantys tapti mūsų gyvenimų lėmėjais, ar visi kartu čia, aukščiau, išvardyti ir susipynę savo frakuotomis uodegomis į neišpainiojamą raizgalynę – nesvarbu, kuri visos šios sistemos grandis kalčiausia – jei jie vis dėlto išdrįs nugriauti „Lietuvą“ ir parduos „Skalviją“ – ar bus galima jiems atleisti? Aš žinau, kam niekada neatleisiu. Sau.
Bernardinai.lt
[1] Audronė Žukauskaitė, Anamorfozės. Versus aureus. Vilnius, 2005. (p. 8)