Reclaim
EN LT



Bolševikas posto nepaliks: šlovė Salomėjai Nėriai 2007-08-28

2007-08-28 

Bolševikas posto nepaliks: šlovė Salomėjai Nėriai   
 
Vladimiras Laučius | Alfa.lt

 „Bolševikas posto nepaliks“ – taip sakė Salomėja Nėris, kai Lietuvoje dar nebuvo Rolando Pakso ir Arvydo Pociaus su veido išraiška, skelbusia: „Aš neatsistatydinsiu“.

Afekto būsenoje išgirdusi mumifikuoto Lenino balsą, S. Nėris palygino meninę kūrybą su idėjų kovos ginklu: „Genijaus žodžiai man gaudžia Ūžiančių jūrų balsais: „Menas priklauso liaudžiai, – Tu jai taip pat priklausai. Lyrą kaip ginklą suspaudus, Žengsi į darbo minias...“

Ir žengė. O darbo minios iki šiol džiaugiasi ir didžiuojasi, kad sovietų kolaborantė ir jos menas priklauso liaudžiai. Laisvoje Lietuvoje S. Nėries vardu iki šiol tebevadinamos gatvės, sostinėje puikuojasi jos skulptūrinis atvaizdas. S. Nėries vardas, kaip ir sovietmečiu, puošia vietą, kurioje jaunimas mokomas pilietinio mąstymo pradmenų – gimnaziją.

Tautos išdavikų – „liaudies seimo“ poetė nepaliekama privataus skonio erdvei. S. Nėries asmenybė viešai eksponuojama kaip visuomenės ir valstybės pasididžiavimo vertas objektas. Būtent jos asmenybė, o ne lyrinė, nuo politikos atskirta kūryba. Juk yra S. Nėries, o ne upės šaltuonėlės, rudenio lapelių pribertos, mokykla.

Tik niekinanti save tauta gali šitaip didžiuotis nuosavais išdavikais ir parsidavėliais. Tik nuolankiai susirietęs baudžiauninkas gali garbinti viešai autorių, sąmoningai skyrusį pataikūniškas eiles savo ideologiniam ponui ir okupantui: „Mes žengiam Lenino keliu didžiuoju, – Uolų dirvonus ariame į lyses. Socializmo traktoriais didžiuojas Ir Stalinas – mechanikas didysis“. Kartu su Stalinu socializmo traktoriais, matyt, tebesididžiuoja ir mūsų valdžia, ir dėl gatvių pavadinimų tylintys jų gyventojai, ir S. Nėries gimnazija.

Vis tenka atkreipti dėmesį į gajų posovietinės Lietuvos bruožą – iškreiptą požiūrį į meno ir politikos santykį. Menas ar „liaudies menas“ daug kam sovietmečiu buvo virtęs politinių išgyvenimų sublimacija. Ideologinis teroras ir pilietiškumo slopinimas vertė perkelti patriotinius jausmus į kultūros barus, estetiką, tautinių šokių ir dainų festivalius, „liaudies meną“. Politika buvo suvokiama kaip priespaudos instrumentas; savo ruožtu kultūra, menas buvo sudievinti, iškelti į stabmeldiškų prasmių ir apeigų aukštumas.

Po nepriklausomybės atkūrimo politinis gyvenimas atsigavo, tačiau seno mąstymo apie politiką ir kultūrą inercija bemaž nesilpnėjo. Prie sudievintos kultūros tik prisijungė ir ją nustūmė rinkos ekonomikos stabai ir stereotipai, o politika liko, kaip buvusi, vertinimų dugne. Vakarietiškų normatyvinio politinio mąstymo tradicijų neturinčioje visuomenėje, susidūrusioje su atgrasia politikierių konstruota nauja tikrove, įsivyravo apolitiški politikos suvokimo standartai. Politika paskelbta esanti „nešvari“, nesugebanti pakilti iki kultūros ir meno „moralinio“ lygio bei todėl negalinti pretenduoti į žmogaus ir visuomenės gyvenimui prasmę teikiančių veiklos erdvių statusą.

Šiomis aplinkybėmis tiek visuomenės, tiek jos iškilių (nebūtinai gerąja prasme) asmenybių vertinimas ir suvokimas tapo iškreiptai depolitizuotas. Politinis dėmuo nepagrįstai „nuesmintas“ ir suniekintas, atskirtas nuo viešai įpareigojačios tikrenybės ir paverstas kone privačiu „skonio reikalu“. Komunistų partijos sekretoriui paslaugiai atkišta prezidento kėdė; „neetatiniam“ KGB darbuotojui – Valstybės saugumo departamento direktoriaus postas; kūrybingiems tautos išdavikams – garbinga iškilių menininkų vieta ir įamžinimas gatvių bei mokyklų pavadinimais ar skulptūromis.

Visi supranta, kad geras žmogus – ne profesija, tačiau nenori suprasti, kad geras savo srities profesionalas – ūkininkas, stribas arba poetas – nenusipelno politinės bendruomenės, į kurią šluostėsi kojas, laurų.

Dažnai nesuvokiama, kad kultūra anaiptol ne visada yra politiškai „nekalta“. Tai žinojo ir sakė sokratiškosios tradicijos klasikai, daug dėmesio skyrę kultūros ir politikos santykiui. Kultūra gali būti, bet dažnai anaiptol nėra politiškai neutrali. Menas, kaip ir politika, susijęs su pasaulėžiūra. Kultūra yra dirva, kurioje gali veisti piktžoles, vienodai kenkenčias ir politiniams, „praktiniams“, ir dekoratyviniams, „apolitiškiems“ augalams. Menas ir kultūra, kurie nėra absoliučiai apolitiški ir prisideda prie pažiūrų formavimosi, natūraliai patenka į politinio vertinimo, politinės filosofijos ar teorijos akiratį.

Lietuva niekaip neišsivaduoja iš sovietinių štampų. Jei menininko kūryba turi politinių implikacijų ir į jas atkreipiamas dėmesys, tuoj pasigirsta kaltinimai bolševizmu: esą nevalia kritikuoti menininko už jo politinę pasaulėžiūrą, nes taip elgėsi tik sovietinė cenzūra. Išeina, kad menas gali politiškai įtikinėti ir auklėti, nes tai menas, pulkim ant kelių, o štai kritika jo atžvilgiu draudžiama, nes tai esą bolševizmas. Kai S. Nėris rašo: „Tegu bombos sprogsta virš galvos, Tegu liepsnos švaistosi aplink! Bolševikas – grūdintas kovos, Bolševikas posto nepaliks!“, – tai šv. menas. O jei kritiškai vertini šias eiles politikos požiūriu, tampi bolševiku ir kultūriniu nusidėjėliu.

Iš tikro bolševizmo įtaka tuo ir pasireiškia šiomis dienomis, kad smerkiame ir niekiname politinio mąstymo apraiškas, matydami jose tik ideologinės kontrolės pretenzijas. Šiam bolševikų sistemos brandintam įpročiui būdinga tapatinti politinę filosofiją su marksizmu ir leninizmu, o meno kūrėjų politinę raišką nurašyti kaip nereikšmingą duoklę sistemai. Tikrieji bolševikai šiandien yra sentimentaliai aikčiojantys inteligentai, liejantys krokodilo ašaras dėl tokių kaip S. Nėris arba Petras Cvirka. Stovintys negarbės sargyboje – juk „bolševikas posto nepaliks“ – prie šių vis dar viešai šlovinamų stabų.

„Mokyklą reikėtų vadinti gero piliečio, doro, nusipelniusio savo šaliai, o gal ir žmonijai, vardu. S. Nėris buvo banali išdavikė. Gal net pardavikė. Tikrai ji nėra nei pilietiškumo, nei dorybės pavyzdys mokslus einančiai jaunuomenei“, - sako kultūrologas Vytautas Ališauskas. „Ar gali būti pilietinė visuomenė, kurios didvyriai – Tėvynės išdavikai? Pilietinė visuomenė, puoselėjanti Tėvynės išdavikams pastatytus paminklus, vadinanti jų vardais gatves?“ – retoriškai klausia istorikas Tomas Baranauskas. O jiems pritariantis apžvalgininkas Tomas Čyvas sulaukia nuožmaus ir nelabai kultūringo atkirčio iš mūsų inteligentiškosios kairės.

Vanda Zaborskaitė neseniai paskelbtame straipsnyje (“Nejaugi dar aktualu?”, Bernardinai.lt, 2007-08-24) užsipuola paminklų P. Cvirkai ir S. Nėriai garbingo eksponavimo prasmingumu suabejojusį T. Čyvą, vadina jo nuomonę „buka barbarybe“. Anot V. Zaborskaitės, P. Cvirkos skulptūra neatitinka „to svorio ir vaidmens“ (matuojame kilogramais?), kurį rašytojas vaidina lietuvių literatūroje. Tačiau jis nesąs pavaizduotas „kaip sovietinės valstybės veikėjas“, tad viskas gerai, tegu stovi. Pasirodo, viskas priklauso nuo to, kaip vaizduoji: vienokia poza – sovietinis veikėjas, kitoks pilvo ir ausų santykis – jau tik menininkas, neturintis politinių pažiūrų.

Dar įspūdingesni V. Zaborskaitės samprotavimai apie S. Nėrį. Mat jos „lyrinių nuotaikų“ ir „kamerinės galvutės“ autoriaus V.Vildžiūno negalima apkaltinti sovietine orientacija, tad ko kimbame prie S. Nėries? „S. Nėries svajingai palenkta galva su vėjuje plazdančiais plaukais neturi net užuominos į kokį nors oficialų vaidmenį ir yra puiki poetės lyrinės prigimties išraiška. Ji jautriai įsikomponuoja tarp šv.Kotrynos bažnyčios ir poetės vardo gimnazijos ir jokiam normaliam žmogui neateis mintis jos kaip nors susieti su vadinamuoju liaudies seimu”.

Jei taip, esu vienas tų V. Zaborskaitės mandagiai ir inteligentiškai įvardytų „nenormalių žmonių“, „bukų barbarų“, kuriems ta mintis atrodo natūrali. Nes nei S. Nėries svajingai palenkta kamerinė galvutė, nei vėjo kedenami skulptūros plaukai, nei estetiškai jautrus įsikomponavimas manęs neįtikina, kad S. Nėris buvo ne viena, o dvi. Viena – kuri su „liaudies seimu“, tautos išdavikais, kita – kurios lyriški plaukai plazda vėjyje. Toks asmenybės sudvejinimas yra vertinimo kriterijų šizofrenija. Jau nekalbant apie skulptūros autorių, kurio pažiūros niekuo dėtos, nors V. Zaborskaitė jas laiko argumentu.

Kaip bolševikinio mąstymo recidyvas skamba ir V. Zaborskaitės aiškinimas, esą S. Nėris su P. Cvirka „visų pirma buvo ne politikai, o menininkai, į politiką jie pateko paveikti gudrios sovietinės propagandos“. Na, žinoma: „aš nekaltas, kalta aplinka“. Geras pateisinimas dvaro poetams ir juokdariams, įsimylėjusiems karalių-žudiką. Vargšeliai mat buvo paveikti gudrios propagandos, o norėjo tik gera Lietuvai! Bepigu būti Stalino įrankiu, kurį teisins ateities kartos: nieko esą nematė, negirdėjo ir nežinojo, su okupantais kolaboravo „per klaidą“.

Sunku būti „visų pirma ne politiku, o menininku“, kai iš meno darai politiką ir sąmoningai tarnauji politiniams okupantų tikslams. Čia apskritai netinka sakyti nei „pirma“, nei „antra“. Kai savo noru apsivelki uniformą – tiesiogine ar perkeltine prasme – ir tarnauji pasirinktam reikalui, nebelieka esminio skirtumo, ar esi poetas, ar mūrininkas. Antai rusų poetas Nikolajus Gumiliovas, kurio bolševikai, kaip pasakojama, vienu metu nusprendė pasigailėti, į uždarytiems kameroje kaliniams mestą klausimą, kuris iš jų poetas Gumiliovas, atsakė: „Poeto Gumiliovo čia nėra; aš – caro armijos karininkas Gumiliovas“. Ir buvo sušaudytas.

Žinoma, jei elektrikas, taisydamas apšvietimą, vadovausis politinėmis pažiūromis, lemputė nuo to nešvies geriau ar blogiau, tačiau jei menininkas savo kūriniais šlovins tam tikrą santvarką, jo kūryba įgis politinę prasmę bei darys politinę įtaką. Jei įsiveli į muštynes, negali po to sakyti, jog esi niekuo dėtas, nes buvai gražiai apsirengęs ir svajojai apie savo merginą. Jei liaupsini draugą Staliną ir sveikini savo šalies okupantus, negali vėliau slėptis už lyrikos, prašytis nevaromas į vieškelio audras ir šildytis prie pilietinio padorumo ugnelės. Todėl S. Nėries gerbėjams nederėtų jos kritikus vertinti kaip nejautrų akmenį, kuris esą turi šaltą širdį ir mažos mergaitės nesupras.

http://www.alfa.lt/straipsnis/148238