EN LT



2008_01_18_Bernardinai.lt 2008_01_23

Liuda Jonušienė. „Garso“ istorija – „Lietuvos“ istorijos pėdomis?

Išties dar labai retai nutinka, kad Seimo arba miesto Tarybos narį staiga panorėtum apkabinti kaip bičiulį ir giminę už kokį nors jo nuveiktą darbą, poelgį ar nuomonę. Šiomis dienomis taip nutiko Panevėžyje, kai kino mėgėjai nuoširdžiai apsidžiaugė griežta miesto Kultūros komiteto pozicija. Komiteto nariai pareikalavo iš Valdybos rasti  pinigų „Garso“ kino teatrui gyvuoti bent jau dar visus šiuos metus.

Istorija nenauja. Vienintelė mieste šios rūšies kultūros įstaiga ir pati mirinėja, ir yra marinama ne pirmi metai. Tokiu nemaloniu būdu brangiai mokama už kažkada politikų padarytą klaidą. Iš keturių sovietmečiu veikusių kino teatrų neprivatizuotas ir kitkam nepritaikytas liko vienintelis, pats didžiausias, tuo metu moderniausias, bet ilgainiui tapęs sudėtingiausiai valdomu ir brangiausiai išlaikomu.

Būtų buvusi kinui palikta „Raketa“ ar „Versmė“, šiandien tikriausiai niekam nekiltų minčių nei dirbtinai – brangiai remiant iš biudžeto – jį  palaikyti, nei dirbtinai – žinant, kad po pusmečio „Babilone“ atsiras privatus konkurentas – naikinti.

Panevėžys – ne Vilnius. Čia kultūros židiniai randasi sunkiai, paveldas nyksta tyliai, pajudinti senas struktūras sudėtinga, naujas kurti – itin problemiška. Tačiau pasvarstyti galima. Ir reikėtų, užuot priešinantis bet kokiam pertvarkymui, bijant bet kokių eksperimentų ar virkaujant dėl pinigų, išleistų remontams ir rekonstrukcijoms (tiek darbe, tiek namuose nuolat tenka ką nors remontuoti. Kodėl reikėtų šito gailėtis, juo labiau priekaištauti?)  

Niekas nesiginčija, kad itin nedėkingoje finansinėje ir kultūrinėje situacijoje dūstančiam  „Garsui“ pasikeisti iš esmės – seniai laikas. Gal ir dabar dar nevėlu? Ir, žinoma, kodėl neprivatizavus ar kam kitam neperleidus pastato? Tačiau ar būtina naikinti pačią kino įstaigą? Gal tereikia rimtos reorganizacijos miesto Kultūros skyriaus kompetencijoje dar esančių institucijų ir nekilnojamojo turto valdose?

Iškelkime, pavyzdžiui, Muzikinį teatrą į Bendruomenių rūmus, kurie pastaruoju metu miestiečiams asocijuojasi vien su vaikų ir pagyvenusių žmonių saviveikla ir tikrai yra per menkai panaudojami. Ar ne mieliau eitume žiūrėti operečių ir miuziklų į didžiąją kažkada „Ekrano“ pastatytų ištaigingų, erdvių rūmų salę? O kino mėgėjai, manau, su džiaugsmu grįžtų į optimaliai šiai meno rūšiai tinkamas „Versmės“ patalpas.

Jau ir taip prisnūdusį, neišvaizdų miesto centrą palikti be kino teatro, o pačius kino teatrus, tiksliau, būsimą naująjį, be konkurencijos – nėra labai protinga. Nereikėtų pamiršti, kad provincijos perkamoji galia kur kas mažesnė nei sostinės. Todėl ir vietinių teatrų, koncertinių organizacijų, to paties kino bilietai kol kas yra pigesni.

Net ir penktojo pagal dydį šalies miesto inteligentų šeima, tarkim, sumokėti pustrečio ar pusketvirto šimto litų už gastrolinius Oskaro Koršunovo, Anželikos Cholinos ir „Domino“ teatrų spektaklius tikrai negali sau leisti ir renkasi iš jų tik kurį nors vieną. Netrukus koją įkelsiantis privačių kino teatrų tinklas grasina tuo pačiu. Skirtumas tik toks, kad savo gyventojams šiek tiek palankesnius municipalinius dramos, muzikinius, vaikų, lėlių teatrus mažesni miestai dar turi, o kinas beveik išnykęs. Būtų liūdna, jeigu taip nutiktų ir Panevėžyje.

Pernelyg skambiai pasakiau: „Garso“ istorija – „Lietuvos“ istorijos pėdsakais. Vargu, ar panevėžiečiai rengs akcijas, rašys peticijas ir kitaip kovos už savo kino teatro išlikimą. Juo labiau, kad ir priekaištų dėl jo veiklos nuolat esama. Tad belieka tikėtis nedidelio stebuklo – miesto vadovų ir kultūros organizatorių toliaregiškumo, sveiko proto ir meilės ne vien komerciniam kinui. Pagaliau pavidalas, forma, pastatas ne tiek svarbu. Svarbiausia, kad neišnyktų dar vienas kultūros židinys, kad neužsivertų dar vienos durys į meno ir kūrybos pasaulį.