❮

❯

July 11, 2006 – The Petition For the Cinema Lietuva and the Cultural Policy Related to It addressing the President of the Republic of Lithuania, National Government, Parliament, Ministry of Culture, Vilnius City Municipality and Vilnius County is conceived by work-group of citizen movement For Lithuania Without Quotation Marks and is signed by more than eight thousand citizens.

Petition underlines “that public was excluded when administration of Vilnius Municipality has taken the decisive resolutions in relation to the land use and privatization of the cinema Lietuva”. Petition aims at „preservation and development of the tradition of the public cultural space established by the cinema Lietuva; correspondence between the cultural policies of the city and ambitions declared by the European Cultural Capital in 2009 and those to be modeled in respect to the public interest and under the principles of democracy”.

2006 m. liepos 11 d.

Lietuvos Respublikos Seimo nariams

Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui

Lietuvos Respublikos Vyriausybei

Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijai

Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui prie Vilniaus apskrities viršininko administracijos

Vilniaus miesto savivaldybei

KREIPIMASIS DĖL BUVUSIO „LIETUVOS“ KINO TEATRO LIKIMO

IR SU JUO SUSIJUSIO SOSTINĖS KULTŪROS POLITIKOS FORMAVIMO

Pastaruoju metu iškilo grėsmė, kad Vilniaus savivaldybei per menkai atstovaujant viešąjį interesą, privačiam investuotojui bus suteikta teisė galutinai sunaikinti vieną iš svarbiausių sostinės viešųjų kultūros erdvių, kurią subrandino buvęs „Lietuvos“ kino teatras.  Taip būtų paneigta joje puoselėta europinė kino kultūros tradicija, nuskurdintas sostinės kultūros gyvenimas ir atimta visuomenei svarbi perspektyva ateityje plėtoti šios kultūros erdvės potencialą.

„Lietuvos“ kino teatro likimas liudija visoje Lietuvoje įsigalėjusią tendenciją naikinti nekomercines viešosios kultūros erdves ir kelia esminius klausimus apie mūsų miestų kultūros politiką.  Kokiais prioritetais remiantis ji formuojama – komerciniais investuotojų poreikiais ar platesniu viešuoju interesu?  Kodėl nėra garantuojamas demokratinis piliečių dalyvavimas sprendžiant svarbiausius jos klausimus?  Kodėl valstybė neužtikrina galimybės išlaikyti svarbiausias nekomercinės kultūros erdves?  Manome, kad daugeliu požiūrių išskirtinio  „Lietuvos“ kino teatro sugrąžinimas visuomenei taptų vienu iš simbolinių ženklų, kad valstybė turi valios ir yra pajėgi šią tendenciją reguliuoti.

Sprendimai dėl „Lietuvos” privatizavimo buvo priimti remiantis vien komercine logika ir ignoruojant ne kartą viešai išsakytus argumentus.  Neatsižvelgta į tai, kad „Lietuvos” kino teatras kaip viešoji kultūros erdvė gyvavo jau beveik pusę amžiaus ir per tą laiką subrendo kaip savitą tradiciją turintis kultūrinės traukos centras, su kuriuo sietinas kelių sostinės inteligentijos kartų kultūros akiračio formavimasis;  kad Nepriklausomybės metais „Lietuva” tapo aktyviu tarptautinės kultūros erdvės dalyviu, o jos organizuoti tarptautiniai festivaliai bei kiti renginiai sudarė galimybę susipažinti su pasauliniu kino meno kontekstu ir naujausiais procesais;  kad sostinės kultūros žemėlapyje ji atstovavo alternatyvą į vartojimą orientuotoms komercinėms kultūros erdvėms, nes kultūros vyksmas joje išlaikė autonomiją ir finansiškai neįvertinamą kokybę, kuri svetima holivudinę produkciją propaguojantiems multipleksams;  kad po 1997 metais atliktos rekonstrukcijos ji buvo tapusi šiuolaikiškiausia šalies kino erdve su naujausia pasaulio kino standartus atitinkančia vaizdo ir garso technika bei vienu iš didžiausių Europoje kino ekranų.

Komerciniu sprendimu privatizuoti „Lietuvos“ kino teatrą buvo pasikėsinta sunaikinti unikalų miesto kultūrinio savitumo elementą ir nuskurdinti miestiečių gyvenimą, paneigiant viešąjį interesą turėti europine tradicija išsiskiriančią kino kultūros erdvę.

Dabartinės buvusio „Lietuvos“ kino teatro savininkės UAB „Rojaus apartamentai“ svarstymui pateiktas detalusis planas, kurį numatoma įgyvendinti nugriovus „Lietuvos“ pastatą, šį naikinimo procesą pabaigtų negrįžtamai.  Bendrovės siūlymas gyvenamosios ir komercinės paskirties komplekse įrengti mažą nekomercinio kino centrą formaliai išsaugotų sklype numatytą funkcinį kino paskirties tęstinumą, bet nėra adekvatus, galvojant apie tai, kas būtų prarasta.  Atsižvelgiant į viešųjų kultūros erdvių trūkumą sostinėje, yra prasmingiau ne naikinti, bet plėtoti jau susiformavusią  gyvybingą tradiciją, ateityje kuriant universalų nekomercinės kultūros centrą.

Sunaikinus „Lietuvos” kino teatrą ir su juo susijusią kultūrinę erdvę, sunkiai įsivaizduojamas Vilniaus ketinimas 2009 metais tapti Europos kultūros sostine, nes nekomercinės paskirties kultūros erdvių puoselėjimas yra savaime suprantama Europos sostinių kultūros politikos dalis.

Kadangi sprendžiant „Lietuvos” likimą, esmingai susijusį su bendrąja miesto kultūros politika, iki šiol nebuvo užtikrintas demokratiškas piliečių dalyvavimas, mums nepriimtini Vilniaus miesto savivaldybės teiginiai, neva ji nebegalinti daryti įtakos  privačia nuosavybe tapusios „Lietuvos” likimui.

Sostinės valdžia ignoravo nuo pat privatizavimo pradžios vykusias protesto akcijas, žymių kultūros žmonių pasisakymus žiniasklaidoje, „Kino pavasario” festivalio metu surinktus 7000 parašų už „Lietuvos” išsaugojimą.  Miestiečių nuomonė dėl „Lietuvos“ kino teatro likimo ir nekomercinio kino ateities sostinėje nėra deramai įvertinta.

Šiuo metu Vilniaus savivaldybės minimos nekomercinio kino perspektyvos nėra konkrečios ir reikštų esminį Vilniaus kultūrinio žemėlapio perbraižymą.  Tokie sprendimai negali būti daromi ignoruojant miestiečių valią.

Siekdami, kad būtų išsaugota ir plėtojama „Lietuvos“ kino teatro sukurta viešosios kultūros erdvės tradicija, kad sostinės kultūros politika atitiktų būsimos Europos kultūros sostinės ambicijas ir būtų formuojama labiau paisant viešojo intereso bei demokratijos principų, reikalaujame,  kad Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros  komitetas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Kultūros ministerija, Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas prie Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybė

1)  svarstytų galimybę suteikti buvusiam „Lietuvos“ kino teatrui nacionalinės svarbos statusą;

2)  svarstytų galimybę išpirkti šiuo metu privačiai bendrovei UAB „Rojaus apartamentai“ priklausantį pastatą;

3)  užtikrintų demokratinį visuomenės dalyvavimą priimant esminius sostinės kultūros politikos sprendimus, tariantis su visuomene dėl nekomercinio kino ir viešųjų kultūros erdvių ateities vizijos ir pateikiant šią viziją viešam svarstymui;

4)  užtikrintų, jog bus įvertinta sostinės gyventojų nuomonė dėl esmingai su sostinės kultūros politika susijusio „Lietuvos“ kino teatro likimo;

5)  užtikrintų, kad bus sustabdyta UAB „Rojaus apartamentai“ vykdoma detaliojo plano rengimo procedūra iki to laiko, kol bus atsižvelgta į aukščiau minėtus reikalavimus.

Šio kreipimosi pateikimo pagrindas: Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas – kiti svarbūs visuomenei, savivaldybėms ar valstybei klausimai.  Prašome šį kreipimąsi pripažinti peticija ir ją išnagrinėti teisės aktų nustatyta tvarka, o į mūsų reikalavimus atsižvelgti nedelsiant.

Informuojame, kad šio kreipimosi ir elektroniniu būdu jį pasirašiusių Lietuvos piliečių ir gyventojų sąrašo kopija bus pateikta LR Prezidentui.