Reclaim
EN LT



VILNIUS LEFTISTS CONFERENCE: IN THE SALVAGE OF LEFTIST DISCOURSE 2005-12-20

VILNIAUS KAIRIŲJŲ KONFERENCIJA: GELBĖTI KAIRĮJĮ DISKURSĄ

Kasparas Pocius

Kalbėti apie naujosios kairės perspektyvas šiandieninėje Lietuvoje, kur kairioji mintis yra patyrusi visišką fiasko, matyt gali tik drąsūs žmonės arba menininkai. Taip ir nutiko gruodžio 16 dieną Vilniaus Universiteto Tarptautinių Santykių ir Politikos Mokslų Institute, kur Vilniaus Kairiųjų Studentų Klubas surengė konferenciją „Tapatybė – ideologija – revoliucija“.
Kadangi konferencijos tikslas buvo pasidalinimas mintimis, o ne masinė akcija ar flash mob‘as, tai ir žmonių nesusirinko daug. Dar – dėl to, kad nebuvo remiamasi jokiais viešųjų ryšių resursais, kurių naudojimas galėtų paliudyti, jog perimama kapitalizmo logika. Atrodė, kad susirinko bičiulių būrelis, ir konferencijos atmosfera buvo tikrai šilta ir darbinga. Pirmasis prelegentas Kęstas Kirtiklis (sutarėme konferencijos programėlėse neužsiminti apie užimamas pareigas ir vietą visuomenėje – tai mūsų diskursui neturi jokios reikšmės) kalbėjo apie anglų švietėjo Roberto Oweno idėjų vertę šiuolaikybėje. Šis mąstytojas, įkvėpęs nūdienos „trečiojo kelio“ ideologą Anthony Giddens‘ą, rūpinosi šviesti darbininkus, kurti devynioliktojo amžiaus Anglijoje jų bendruomenes, kuriose buvo išstumta tradicijos svarba. Po šio pranešimo konferencijoje dalyvavę konservatyvių pažiūrų atstovai įžiebė diskusijas apie bendruomenę ir tradiciją, o pagrindinis kairiųjų argumentas čia buvo pats mobilumas, dėl kurio nestabili bendruomenė negali įtvirtinti kažkokios ortodoksiškos vertybių sistemos. Karolio Klimkos įdomiame pranešime „Protesto autoritetas“ pristatė subpolitikos (šiuolaikinio politikos „darymo“) sampratą,  priminė Rozos Parks nepaklusnumo akcijos įžiebtą Amerikos juodaodžių judėjimą, o ryškiausiai įsiminė kalbėtojo mintis apie vietos neužleidimą stipresniam, turinčiam galią – ne tik autobusuose, bet ir visoje viešoje bei mūsų privačioje erdvėje. Po to kalbėjęs Arvydas Akstinavičius pristatė savo atstovaujamo Socialdemokratinės minties instituto ir Naujosios socialdemokratijos veiklą. Po kavos pertraukėlės laukė siurprizas – nuostabus simbolinės antropologijos perspektyvoje matomos revoliucijos ir jos kuriamos tapatybės pristatymas. Po šio pranešimo kilo aštrūs debatai dėl pačios revoliucijos – vyresniesiems konferencijos dalyviams, susidūrusiems su 1917 revoliucijos padariniais, nebuvo itin aiškus karnavalinis šiuolaikinių revoliucijų aspektas. Tai buvo gerai pademonstruota antiglobalistiniame filmuke, kurį daug kas žiūrėjo degančiomis iš malonumo akimis.
Popietiniame posėdyje Andrejus Žukovskis pasisakė apie 1917 metų revoliuciją Rusijoje, sužadindamas ginčus apie šiuolaikinę Baltarusiją (right or wrong?) ir šiuolaikinę demokratiją, buvo prisimintas neoliberalizmo pamirštas įvairovės principas. Kasparas Pocius kalbėjo apie Georg‘o Orwell‘o idėjas šiuolaikybėje, o kulminacija buvo pasiekta Dariaus Pocevičiaus meniškame pranešime apie anarchizmą ir jį lydėjusiuose tamtikruose veiksmuose, apie kuriuos neturi sužinoti slaptosios tarnybos. Po Gintaro Mitrulevičiaus pranešimo įvyko nedidelis aptarimas dėl kai kurių klubo ateities veiksmų, kurių skaitytojuyi nebūtina žinoti iš anksto.
Buvo priimtas tokio turinio manifestas:
„Vilniaus kairiųjų klubas, susirinkęs į konferenciją „Tapatybė – ideologija – revoliucija“, nutaria
Kad visais įmanomais būdais stengsis įgyvendinti demokratijos, laisvės ir žmogiškojo bendrabūvio idėjas, kaip naujosios kairės iškeltus devizus,
kad rems visas politines ir visuomenines akcijas, nukreiptas prieš kapitalistinę prievartą, vienpusišką propagandą ir pasaulio įvairovės naikinimą,
kad gins kultūros vertybes, žmogaus teises ir laisves,
kad kurs plačias visuomeninio dialogo galimybes.
To bus siekiama visomis įmanomomis teisėtomis priemonėmis – per žiniasklaidą, masinius renginius ir kitaip“.
Apskritai renginys parodė, kad atsiranda gaivių, naujų vėjų, kurie turėtų išvėdinti šitą sterilią sistemą, kad yra jaunų žmonių, gyvenimą suvokančių plačiau nei pagal neoliberalizmo kanonus, ir noro veikti, kartais taip sunkiai suderinamo su kapitalisto komfortabilia laikysena, bet kartu norinčio išlaisvinti ir sąmonę, ir aplinką.
Tai ar jau laikas revoliucijai?