Reclaim
EN LT



Vargas dėl dangoraižių, arba Pasaka apie slibiną Zuokulą ir mergelę 2005-05-05

Saulius Stoma, http://www.delfi.lt/
2005 gegužės mėn. 5 d. 09:53
Versija spausdinimui 
DELFI

Ar jums patinka dangoraižiai? Keistas klausimas, ar ne? Tarsi kas klaustų, ar jums gražu progresas. Psichologai sako, kad rigidiškas įtarumas, su kuriuo sutinkamos visos naujovės, yra būdingas neurozės simptomas.

Kartais tai reiškia tiesiog senatvę. Štai ir aš po ilgokos pertraukos užlipęs ant kalvos ties Barbakanu net išsižiojau – vaizdelis kitoks. Širdžiai miela ikona tapusio senamiesčio fone – kažkokie įžūlūs bokštai.

Tai vis to Zuoko darbas, pagalvojau. Nebūtų perkėlęs Savivaldybės į kitą upės pusę – nebūtų ir dangoraižių. Na, galbūt jų ir atsirastų, bet kažkur kitur, miesto pakraščiuose - ten, kur jie niekam akių nebadytų. Dabar jau proceso nesustabdysi. Zuokas peržengė Nerį, kaip Cezaris Rubikono upelį – kelio atgal nebėra. Slibinas ištrūko į laisvę.

Bet palauk, senas kvaily, sakau pats sau. Juk kažkada buvai architektas, turėtum žinoti, kad kapitalistiniam mieste dangoraižiai linkę koncentruotis pačiame centre – kur žemė brangiausia. Ši elementari laisvės logika ir sukūrė gražiausius šiuolaikinių miestų centrus. Socializmas leido Vilniui išlikti urbanistiškai gana išskydusiam. Dabar atėjo laikas koncentruotis ir įgyti naują išraiškingą miesto centrą.

Žinoma, sustabarėjusi miesto valdžia gali prisigalvoti visokiausių apribojimų ir gniaužti bet kokią iniciatyvą – iš kvailumo arba laukdama asmeninės naudos į kišenę. Tada natūralus miesto augimas subjaurojamas. Geriausias šito pavyzdys – buvęs Šiaurės miestelis. Unikalioje teritorijoje valdininkai darė savo bizniuką, o rezultatas – sugrūsti gyvenamieji namai, transporto kamščiai ir kilometrinės sandėlius primenančios parduotuvės, tinkamos tik užmiesčiui. Štai šituos veikėjus reikėtų kalti prie miesto gėdos stulpo, tačiau pirmasis jų jau nepakaltinamas, o buvęs jo vietininkas šioje teritorijoje linksmai sėdi Seime su deklaruotais keliais milijonais.

Gal ir buvo galima inicijuoti modernų miesto centrą Šiaurės miestelyje, tačiau Šnipiškės – pakankamai geras pasirinkimas. Apie tai buvo galvota jau kelis dešimtmečius, kol pagaliau sulaukta reikiamų resursų. Savivaldybės perkėlimas ir komunikacijų atvedimas suteikė didžiulį postūmį. Bjaurusis Zuokas jau įėjo į urbanistinę Vilniaus istoriją, kaip iniciatyvi ir protinga miesto galva. Ir pačio modernaus naujojo centro Šnipiškėse ateitis atrodė būsianti puiki. Tačiau staiga procesas ėmė ir užlūžo. Miestas pavojuje. Dangoraižius norima uždrausti. Kažkas nusprendė, kad jie gadina senąjį miestą.

Stoviu ant Barbakano ir žvelgiu į savo numylėtą Senamiestį. Esu išvaikščiojęs čia kiekvieną metrą, apžiūrėjęs visus plyšius ir užkampius. Gerus šešerius metus redagavau tokią vieną vienintelę legendinę knygą –„LTSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadą.“ Sugebėjome įveikti tik pirmą tomą – apie Vilnių. Mat jame pasirodė besą per daug bažnyčių ir šiaip visokio sakralinio meno, tad vis tekdavo pradėti iš pradžių. Taip kankinomės (tiksliau – džiaugėmės dvasinga ramybe) kol vienas viršininkas sugalvojo, kad į paminklų sąrašus galima įtraukti ir naujų pastatų. Ten atsidūrė net visi Lenino ordinu apdovanoti Lazdynai. Tada pagaliau gavome leidimą iš pačios Maskvos, ir mūsų katino dienos baigėsi.

Prisiminiau šią istoriją, kai mano buvęs dėstytojas, o dabar Architektų sąjungos pirmininkas, su giliu pasipiktinimu išrėžė: „Jūs ką, norite nugriauti Sporto rūmus? Juk tai architektūros paminklas.“ Paminklas, tai paminklas, tegul stovi beveik pačioje Gedimino bokšto papėdėje. Bent primins jaunystę ir Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. Kai ką man primena ir paskutinė „Lietuvos“ kino teatro eilė, nors jo architektūra tokia šlykšti ir darkanti senamiestį, kad net į surogatinius paminklus nepateko. Tačiau Vilniaus inteligentų žiedas vis tiek stoja į mūšį – neleisime naikinti kino. Tik čia ir dabar. Kita vieta (ar kita direktorė?) jiems nepatinka.

Baisu ištarti, tačiau kartais ima atrodyti, kad sumaišties inteligentų galvose nei kiek ne mažiau, nei jų keikiamų politikų. Kiek kartų turėjau nelaimės dalyvauti architektūros ar šiaip kokių paminklų svarstymuose, tiek išeidavau pilnas įtūžio, o geriausiu atveju - ironijos. Apsilankęs durnių namuose jauti bent atlaidumą. Čia gi – absoliutus kriterijų nepaisymas ir nesusišnekėjimas. Kai nėra argumentų, ieškoma autoritetų – geriausia iš užsienio. O tada jau bandoma juos pritaikyti sau. Štai nuvilnijo gandas – UNESCO ekspertai labai nepatenkinti Vilniumi. Žinau, senamiesty tikrai daug pažeidimų. Tačiau, kas čia per atradimas – sako, atstatomi Valdovų rūmai užstoja Gedimino bokštą! Nusijuokiu ir svarstau, kas įvėlė klaidą – žiniasklaida ar patys UNESCO ekspertai. Tačiau ne, informacija plinta toliau, tiražuojama protingų istorikų, žinių pranešėjų, kol pasiekia patį opozicijos lyderį, irgi protingą žmogų, pasak Uspaskicho. Kyla toks triukšmas, kad atrodo jau statybas stabdys. „Valdovų rūmų atstatymas – didžiausias nusikaltimas“ trenkia solidžiausias iš blizgančių žurnalų. Gal čia aš vienas kvailys, galvoju ir bėgu pasižiūrėti. Einu nuo Prezidentūros – viskas gerai. Leidžiuosi Pilies gatve – puiku, simbolis su vėliava garbingai uždaro perspektyvą, o kai gatvė prieš galą pasisuka nuo jo į šoną, anksčiau žiojėjusios tuštumos vietoje ryškėja rūmai. Tai dar vienas simbolis, atkurtas mūsų pačių laisva valia, o ne carinės Rusijos paliktas iš pasigailėjimo. Žiūriu į Gedimino paminklą – viskas gerai, nors ir jis iš pradžių atrodė kažkoks keistas, neįprastas. Ir pati aikštė dabar tampa daug išbaigtesnė, įgauna formos ir prasmės kontūrus.

Kas jiems nepatinka? Juk protingi žmonės ir patriotai. Gal jie – tiesiog istorijos įkaitai? Gal jie įstrigo praeityje ir nesąmoningai nori, kad viskas būtų kaip buvę? Todėl visur ieško priekabių, saugo istorinę nekaltybę. Nori mėgautis gailesčiu, nostalgija, vaikščioti po didingos praeities griuvėsių požemius, o ne kurti ateitį, drąsiai stovinčią ant tų pačių pamatų. Šalia vienas kito – sena ir nauja, kaip vienas nedalomas kūnas.

Smagus einu atgimstančia Katedros aikšte. Tolumoje, virš Tilto gatvės namukų įžūliai kyla dangoraižiai. Aš laimingas, nes nepykstu ant jų. Valdovų rūmų simbolika man padėjo suprasti laikmečių sąsajas. Miestas turi būti gyvas. Jo dvasia negali būti ta nekalta istorijos mergelė, pagrobta slibino ir uždaryta Barbakano požemiuose. Pasak legendos, mergelę išvadavo jaunuolis, atsinešęs veidrodį ir slibinui parodęs jį patį. Tas Vilniaus slibinas – ne vampyras Zuokula iš „Dviračio žinių“ ir net ne koks prasiskverbęs užsienio priešas. Atrodo, kad laisvą Vilniaus dvasią įkalinti nori slapta permainų baimė ir mūsų pačių kvailybė.

P.s.: Pridursiu dar šiek tiek kaip architektas, o ne impulsyvus esėjistas. Kartais reikia ir nuobodaus profesinio konkretumo. Taigi dangoraižių statybos stabdomos dėl naujo Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, kuris įsigaliojo balandžio 20-ąją. Šis įstatymas yra griežtesnis, o svarbiausia – konkretesnis už ankstesnįjį. Senamiesčiui tai – labai į naudą. Problema atsiranda dėl apsaugos zonų. Anksčiau nustatytos apsaugos zonos yra per daug išplėstos. Akivaizdu, kad dangoraižių negalima statyti prie pat Senamiesčio – „Žalgirio“ stadiono aplinkoje ar kitoje pusėje – Paupyje prie Vilnelės. Tačiau Kultūros vertybių apsaugos departamento gąsdinimai apriboti dangoraižių statybą Šnipiškėse yra nusikaltimas miestui. Net ir Senamiesčiui bus blogiau, jei ten nebus leista susiformuoti vientisai architektūrinei kalvai. Žvelgiant nuo Barbakano, dabartiniai dangoraižiai konkuruoja su bažnyčių bokštais ir nėra tokie jau labai grakštūs. Vientisa architektūrinė kalva sudarytų Senamiesčiui daug neutralesnį foną. Sena ir nauja nustotų kovoti, vizualiai atsiskirtų ir tik paryškintų viena kitos privalumus. Miestas taptų labiau integruotas ir veržlus. Jo kuriančioji dvasia būtų akivaizdi.

Net ir ankstesniame miesto plane Šnipiškėms numatyti per dideli aukščio ribojimai. Negerai, jei dabartinis „Europos“ pastatas liks aukščiausias rajone. Aukščiausi pastatai turėtų stovėti kvartalo gilumoje, o ne pakraštyje link Senamiesčio. Dejonės, kad nuo Šeškinės kalvų nebebus matomas Senamiestis yra visiška kvailystė. Kaip ir bandymai Šnipiškėse išsaugoti šimto metų senumo rusišku stiliumi kirviu dekoruotus medinius namelius. Užteks kelių tokių paminklų Žvėryne, kurio apsaugos zona taip pat liguistai sureikšminama ir išplečiama. Čia jau keli metai užblokuota SBA koncerno būstinės statyba – atrodo, vien todėl, kad buvo pasirinktas užsienietis architektas ir per daug originali, kito lygmens architektūra. Jei tokie dalykai būtų vykę ir ankstesniais amžiais, pasaulinės reikšmės Senamiesčio mes neturėtume. Miestui iš tikrųjų kyla grėsmė. Jį plėšo užslėpti interesai ir protingų kriterijų stoka. Architektai mušasi dėl įtakos ir saldžių užsakymų, o valdininkai – dėl išlikimo. Verkiant reikia protingų bendro intereso gynėjų. Per rinkimus didžioji dauguma vilniečių balsavo už moderniausią Lietuvos merą Artūrą Zuoką, o laimėjo tik daug triukšmo dėl nieko ir gerą užsakymą vaiduokliui Drėmai - liūdnam politikos, verslo ir architektūros ydingos simbiozės simboliui. Tikra intrigų mokykla. Tačiau nemanau, kad Zuokas čia kalčiausias.

Tad vis dar yra vilčių, kad Vilnius įstengs suderinti politiką, verslą ir architektūrą teisinga dvasia. Ir žemyn upe nuplauks ne žlugusios miestiečių viltys, o tik juokingai iš godumo ir baimės išsipūtusi kvailybė.