Reclaim
EN LT



Gyvenimo kūrimas savomis rankomis- Kasparas Pocius 2005-04-08

08.04.2005 (Literatūra ir menas)
http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3043&kas=straipsnis&st_id=6561

Kovo 11 dienos vakare nebebuvo reikalo eiti į nepriklausomybės minėjimą, kuris, tegu man atleidžia organizatoriai, virto vartotojiškos sąmonės dirgikliu – su nuolat aktualizuojamos istorijos nuvalkiojimu, tomis pačiomis holivudinio blizgesio popdievukų šypsenomis ir patriotiniais šūkiais. Kad ir kaip būtų gaila, nepriklausomybės idėja išblėso naujų tapatybės (euro-)paieškų šviesoje, bandymuose perkurti mūsų laiką ir erdvę, naujos kvazipilietinės ideologijos kūrime ir valdžios nesugebėjime atsispirti parazituojančių turtuolių valiai pertvarkyti pasaulį pagal jų principus. Visa tai priderinkime prie "Akropolio" ir virtualaus geismo blizgučių ir susikursime vaizdą Lietuvos, nebepanašios į Sąjūdžio pabudintąją prieš 15 metų. Tai – stagnuojančios tautos, valstybės vaizdas.
Vietoj dar vieno pasismaginimo Nepriklausomybės aikštėje būrys jaunų žmonių pasirinko kitą alternatyvą: ne stebėti, kaip kuriama, o kartais ir darkoma jų istorija, o patiems tapti ją kuriančiais subjektais. Taip kovo 11 dieną, nuo monopolistų rankos ginant Lietuvą (ne visą šalį, bet tik mažą jo žemės lopinėlį – "Lietuvos" kino teatro pastatą), į istorijos sceną paskatinta dviejų pilietinio pasipriešinimo judėjimų – Candy Cactus (http://www.candycactus.net/) ir Auklėtojų (http://www.aukletojai.org/) – įžengė jaunoji lietuvių karta, kuriai ne vis tiek kas ir kaip vyksta mūsų šalyje, mūsų mieste.
Nuotaiką, kuri brendo mumyse tą pavasario dieną, kai protestavome, galima būtų palyginti su 1968 metų neramumų Paryžiuje ar Prahoje nuotaikomis. Kaip ir tų metų sukilusiųjų, mūsų tikslas buvo ir tebelieka žmogaus pergalė kovoje su prievartos aparatu, iš valstybės pereinančiu į privačių interesų sferą. Šis prievartos aparatas kol kas veikia savaimingai. Neatsiklausdamas žmonių, jis perbraižo miesto ir visos valstybės žemėlapius, kuria naujo tipo socialines atskirtis, telkia valdžios ir pinigų srautus vienose rankose, kitus padarydamas arba drebančiais dėl savo išgyvenimo klerkais, arba vis augančia viskam abejingo liumpeno klase. Jis piktavališkai daugina savo gyvenimo ir veiklos atspindžius statydamas naujo tipo vartojimo šventoves, naudodamasis žiniasklaidos kanalais ir savo gyvenimo būdą perkeldamas į etikos normų sferą. Šiam gyvenimo būdui nepateikiama jokių alternatyvų, išskyrus egzistenciją visuomenės paraštėse.
Visa tai per kelis metus naujasis prievartos aparatas sugebėjo perkelti į jam priklausančiųjų ir paklūstančiųjų sąmones kaip vartojimo ideologiją, kurią nejučiom norėtųsi tapatinti su pilietinės visuomenės ideologija. Galime prisiminti XIX a. amerikietį H. D. Thoreau, kuris sakė, kad pirmiausia reikia tapti geru žmogumi, o tik po to piliečiu. Šiuolaikinis pasaulis signalizuoja, kad žmogiškoji pareiga rūpintis pasauliu gali lengvai būti redukuojama į egoizmą, liūdesys dėl jame viešpataujančio blogio – į nerūpestingą visuotinio geismo ir malonumų patenkinimo mašiną, mes lengvai galime pamiršti kitą žmogų ir nuraminti sąžinę, esą skurdas ir visa tai, kas iš jo gimsta, yra paties žmogaus pasirinkimas, gyvenimo būdas...
Taigi, mąstydami apie šiuos dalykus, turime ir patys prisidėti prie tolerantiškesnės, labiau savimi pasitikinčios visuomenės kūrimo. Tam nėra kito kelio, kaip tik viešosios erdvės, miesto erdvės atsikovojimas, leidžiant joje tarpti ir koegzistuoti įvairioms socialinėms grupėms, skirtingos praeities ir elgsenos, išvaizdos ir intelekto žmonėms. Skurdą kenčiantis žmogus negali būti toliau nuo mūsų nei žvalus turtuolis. Privalu iš egoistinės, egocentrinės "viešosios" erdvės persikelti į realią viešąją erdvę – su visiems bendrais įstatymais ir teisėmis, o nemokantiems toje erdvėje orientuotis – ištiesti pagalbos ranką.
Taip pat būtina išmokti reikalauti. Protesto prie "Lietuvos" kino teatro pavyzdys rodo, kad vartojimo gėrybės, kad ir kokios jos būtų savitikslės, negali pasotinti žmonių, kurie ieško daugiau – kuriems reikia tikro meno, tikrų reikšmių, tikros rizikos. Mes galime iš šitos visuomenės – o iš tikrųjų, jos tapatybę naikinančio šiuolaikinio prievartos aparato – pareikalauti daugiau... laisvės kurti gyvenimą patiems, nepriklausomai nuo užgyvento turto ar išsilavinimo. Turime visiems laikams paneigti mumyse išsikerojusią kapitalistinės ideologijos dogmą, kad viską lemia pinigai ir kapitalas. Reikia paneigti daug prietarų ir stereotipų, pirmiausiai – saugumo prietarą. Visuomet įmanoma būti saugiu visuomenėje, kurioje smurtas nėra programuojamas iš išorės (žiniasklaidos kanalais, per Holivudo tiražuojamus filmus ir vietinės kūrybos kriminalines kronikas) ir iš vidaus (nepasitenkinimo gyvenimo sąlygomis). Reikia pareikalauti, kad būtų atsižvelgta į žmonių reikalavimus, kad kapitalistinės gerovės sąskaita nebūtų naikinamos visuomeninės, kultūrinės ir istorinės vertybės, kad nebūtų įgyvendintas Prancūzijos karaliaus šūkis "Po manęs nors ir tvanas". Pagalvokime, kokią savo valstybę ir savo miestą norime palikti vaikams ir rūpestingai siekime, kad mūsų tikslai būtų pasiekti.
Dabartinės politinės konjunktūros palankios nevaldomam kapitalizmo siautėjimui, ir tų ideologinių spekuliacijų dėka mes galime būti apkaltinti svetimos politinės valios įtaka ir jos vykdymu. Geopolitinė perspektyva, ideologinėmis chimeromis virtusios užsienio grėsmės pasitarnauja mūsų prievartos aparatui nuslepiant blogį, kuris kyla iš jo paties veiklos. Geopolitiniai kodai – tai geras būdas užmaskuoti minėtus juodus sistemos darbelius. Bandydami suteikti kapitalizmui žmogiškąjį veidą, mes nenusisukame nuo savo pilietinių įsipareigojimų. Priešingai, taip jaunoji karta ima kurti savo istoriją – be prisitaikėliškumo, be melo, atmesdama tai, kas jau pasenę idėjiškai ir netikra.
Beje, kovo 11-osios akcija tęsia tarptautinis kino festivalis "Kino pavasaris 2005" ir ŠMC paroda "Populizmas". Nuo kovo 31 dienos šalia "Lietuvos" kino teatro atidaryta speciali laboratorija, kuri atspindi pagrindinius projekto "Miesto erdvės" tikslus. Šioje laboratorijoje kuriama viešosios erdvės vizija pritraukė nemažą būrį jaunų menininkų bei prijaučiančiųjų, kuriems nesvetimos laisvės ir atvirumo idėjos. Nors tikrasis bruzdesys kasdien nuo 14 iki 22 val. labiausiai juntamas būtent laboratorijoje (ruošiamos įvairios akcijos ir susitikimai, ketinami demonstruoti filmai, galvojama apie savą televizijos kanalą, nuolat vyksta didžėjų pasirodymai), tam tikra informacijos dalis perkeliama į virtualią erdvę internetinių forumų ir puslapių pavidalu. Taigi šio sąjūdžio veikloje gali dalyvauti visi, norintys įkvėpti gurkšnį tikros demokratijos ir padaryti savomis miesto erdves.
Visi prisidėkime prie senosios, autentiškos erdvės išsaugojimo ir naujų, laisvų ir iš tiesų demokratiškų erdvių kūrimo!