Reclaim
EN LT



Lietuvą reikia uždaryti 2006-04-19

2006 04 19

Arvydas Šliogeris: Lietuvą reikia uždaryti

"Atgimimas"
 
Stanislovas Kairys kalbina filosofą Arvydą Šliogerį.

– Ar tikrai krizė mus ištiko būtent dabar, kai buvo atstatydintas Seimo Pirmininkas A.Paulauskas? Ir ar tai būtent politinė krizė?

– Nei vakar įvyko, nei čia ta krizė politinė. Tai yra totali – ir politinė, ir moralinė, ir ekonominė – krizė. Ir negalima sakyti, kad kažkaip netikėtai ėmė ir ištiko. Šitas pūlinys slapčia ilgai brendo, o dabar sprogo. Pasirodo, per pastaruosius penketą metų, nepaisant šiokios tokios ekonominės pažangos, patyrėme visišką moralinį ir politinį bankrotą. Kaip tauta. Tai, be jokios abejonės, atsilieps ir mūsų ekonomikai. Esu beveik tikras, kad jau prasidėjo stagnacija, kadangi susikūrė galinga korupcinė sistema nuo viršaus iki apačios ir, jei kas bent žodžiais bando jai pasipriešinti, yra pašalinamas, kaip atsitiko Paulauskui. Vienintelis žmogus Seime, turėjęs šiokių tokių valstybininko bruožų. Bet pasirodo, kad tų visų uspaskichų, brazauskų mafija nepakenčia net tokių dalykų.

– Pastarosiomis savaitėmis žmonės buvo tiesiog užversti informacija apie tikras ar tariamas visokiausių pareigūnų intrigas. Susidaro įspūdis, jog mes per tas informacijos apie atskirus faktus džiungles neįžiūrime kažko esminio. Ko mes neįžiūrime?

– Dar kartą pakartosiu – sprogo pūlinys. Ir tokiais atvejais lemia visiški atsitiktinumai. Kad čia kas sąmoningai valdytų procesą, būtų labai naivu galvoti. Kaip ta lava po žeme: susikaupė kritinė masė ir prasiveržė. Ir paaiškėjo, kad visa mūsų politinė, arba, tiksliau sakant, biurokratinė sistema yra kiaurai supuvusi ir nebegali normaliai funkcionuoti.

– O autoritetai tyli...

– Kokie autoritetai tyli? Sakykite pavardes.

– Gal dabar aš taip konkrečiai ir negalėčiau išvardyti...

– Na, matot! Jūs ir pats laikotės autoritarinio žaidimo taisyklių, vengiate kalbėti tiesiai.

– Gera pastaba. Ilgokai ieškojau, kas galėtų apibendrintai, iš esmės pakalbėti...

– Taigi kalba! Aš ir pats kalbu, ir interviu duodu. Ir ne aš vienas, Viešpatie! Na ir kas iš to? Būtent. Mes, inteligentai, nesnaudžiame, bet mūsų balsas yra šaukiančiojo tyruose.

– Tai kas turi atsitikti visuomenėje, kad šis marazmas baigtųsi?

– Krachas, kas daugiau. Jau faktiškai ir atsitiko. Dabar jau visiems aišku, nebent būtum visiškai bukas, o tokių, tiesa, daug, kad nematytum, jog gyvename pamazgų duobėje. Ką gali galvoti tas vidutiniokas žmogelis apie tai, kas vyksta, kai premjeras kiekvienais metais giriasi, jog biudžetas padvigubėjo, o atlyginimai faktiškai per tą laiką net sumažėjo. Tai kur eina tie pinigai?

– Kas turi paklausti Brazausko ir kompanijos?

– Tai aš ir klausiu. Kur jie eina? Europos Sąjungos milijardai?

– Bet juk negalime reikalauti, kad tie milijardai būtų padalyti iš mūsų gyventojų skaičiaus ir visiems po kiek ten išeina atiduoti.

– Aš visai ne apie tai ir kalbu. Kalbu apie tai, ką mato ir ką galvoja vidutinis žmogelis, su kokiais man kartais tenka susitikti. Niekas niekuo nebetiki ir, jeigu dabar būtų Seimo rinkimai, tai niekas į juos nebeitų. Ir aš visai tą suprantu. Tokioj situacijoj reikėtų skelbti pilietinio nepaklusnumo akciją. Tik nėra kam.

– Jūs dabar jau taip pat bent vienu atveju pripažįstate, kad nėra vis dėlto kam.

– Na, nėra, nėra to aiškaus lyderio, kuris tą galėtų padaryti. Čia reikia politiko, o ne kokio Pilypo iš kanapių, kokio inteligento išganytojo. Galėtų du žmonės – Adamkus ir tas pats Paulauskas, bet abu yra sukaustyti. Vieną varžo Prezidento įgaliojimai, o kitas ką tik suvalgytas.

– Ar paminėdami būtent šituos du politikus lyg ir teigiate, kad lyderiai privalo vadovautis vertybiniais kriterijais?

– Taip! Tai du vieninteliai viešumoje likę padorūs politikai. Vieninteliai.

– Dabar dažnai pasakoma, kad šiuolaikinėje politikoje vertybiniai kriterijai apskritai nebereikalingi.

– Čia viskas yra paistalai. Kas sako? Kvailiai šitą sako! Išvertus į paprastą kalbą išeitų, kad valstybės nebėra, yra organizuota mafija. Taip?

– Ir tada svarbu vien, kaip garsiuoju Clintono atveju, kad nebūtų kaip teisiškai prisikabinti, kaip pritaikyti konkretų straipsnį...O kas ką galvoja – nesvarbu.

– Nieko panašaus. Prisimenate, koks tada skandalas kilo?

– O kokios to skandalo pasekmės?

– Normalios. Normali piliečių reakcija į politikų išdykavimus. Iš esmės tie išdykavimai – niekai, palyginti su „Crowne Plaza” ar padirbtu Uspaskicho diplomu.

– Dabar daug kalbama apie pilietinę visuomenę...

– Ai...tos šnekos. Kokia čia pilietinė visuomenė...

– Jūs skeptiškai reaguojate į tas šnekas ar taip vertinate pačią idėją?

– Pasakysiu, ką kalbu visada: apie kokią pilietinę visuomenę Lietuvoje galime kalbėti, kai biurokratinis teroras yra pasiekęs tokias aukštumas, kurių nebuvo net bolševikų laikais. Kuo čia dėta pilietinė visuomenė?

– Bet juk jos paskirtis ir būtų tą terorą apmalšinti.

– Tai kas tą padarys, jūs man pasakykite? Jeigu mes iki ausų įklimpę. Pažiūrėkite, kas darosi universitetuose. Kaune gangsteriai valdo universitetą. Ir nieko keista. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad mes kiekvieną dieną gauname po absurdišką įsakymą iš Mokslo departamento (Švietimo ir mokslo ministerijoje – S.K. past.), ten yra toks Žalys, kurį aš vadinu „Lietuvos mokslo Dievu”. Jis ką nori, tą daro absoliučiai, valdo visą mokslą absoliučiai niekieno nekontroliuojamas. Varo tokį terorą, kad čia reikėtų trijų valandų faktams išvardyti. Tai ką gali padaryti, jei reikia bendrauti su gryniausiais demagogais? Humanistika naikinama atvirai, lietuvių kalba naikinama atvirai. Žalio ir jo pakalikų. Aš galiu spėti, kad kitur lygiai taip pat. Versle, pavyzdžiui. Teroras verslininkų atžvilgiu yra pasibaisėtinas, nes iš mūsų Žalys negali išlupti kyšio, mes vadinamieji ubagai, o įsivaizduokite, kas darosi ten, kur pinigų yra. Tai apie kokią pažangą galime svajoti? Sovietinis smaugimas nebuvo toks baisus, nes buvo atviras. Tai apie kokią pilietinę visuomenę mes galime kalbėti? Kalbėkime apie lietuvišką technokratinį–biurokratinį totalitarizmą. Tai bus tikslus apibūdinimas. Totalitarizmas, arba, jeigu norite, tautinis bolševizmas.

– Bet nuvažiuoja kur nors į provinciją švarūs, kvepiantys džentelmenai ir ragina vietinius burtis, veikti bendruomenės labui, o tas vietinis vis vien skeptiškai nusiteikęs.

– Ir teisingai nusiteikęs. Nes jis paprasčiausiai bijo vietinio viršininko, kuris viską kontroliuoja. Bijo žmonės.

– Bet ką tam žmogui pasakyti, kad nebebijotų?

– Nieko! Arba tiesiai: tu esi terorizuojamas ir būsi terorizuojamas. Tai tik čia, Vilniuje, mes drįstame vieną kitą žodį pasakyti. Ir tai koks skandalas kilo, kai Donskis išdrįso pasakyti, kad Kauno universitetą faktiškai valdo mafija. Tai čia Vilnius, Kaunas. Pažiūrėkite, kas provincijoje darosi. Kokia čia pilietinė visuomenė?

– Minorinis pokalbis...

– Tai pasiūlykite mažorinį...

– Įsivaizduoju, kad žmogus nori turėti bent šiokios tokios vilties...

– Tai tegul jis ir daro, tegul priešinasi. Ką aš galiu daugiau pasakyti? Aš priešinuosi, kiek galiu, kad šito nebūtų. Lygiai tą patį aš galiu bet kam pasakyti. O jeigu esi bailys, tai taip tau ir reikia! Jeigu tave prievartauja ir tu nesipriešini, ypač kai dar numeta už tą prievartavimą keletą centų, ir tada rankas bučiuoji ir padus laižai tam, valdininkėliui, kuris tave prievartauja, tai taip tau ir reikia. Tik nešnekėkime apie pilietinę visuomenę, jeigu yra naikinami paskutiniai žmonės, kurie šiokią tokią viltį duoda... dabar nebūtų Adamkaus, tai aš čia jausčiausi šioje šalyje kaip pamazgų duobėje.

– Bet gal jam reikia padėti?

– Tai žinoma! Tegul kviečiasi į pagalbą, jeigu pats nebegali.

– O pasiūlyti jam tą pagalbą gal nelabai išeina?

– Kaip čia dabar Prezidentui siūlysi pagalbą? Kas jam draudžia kreiptis į tautą, kai tokia kritiška situacija? Kas jam draudžia paleisti šitą Seimą? Koks čia Seimas? Niekas juo nebepasitiki. Suvalgė paskutinį, kuris dar šiek tiek padorumo išsaugojo. Tos simbolinės figūros, Adamkus, Paulauskas, dar teikė šiokią tokią viltį. Dabar vieną suvalgė, nežinau, ką kitas darys. Bet jeigu ir šitą suvalgys, tai geriau iš tos šalies nešti muilą visiems. Aš jau neišnešiu, aš senas, bet jaunimui – nešt muilą, nes čia yra mafijos valdoma šalis, daugiau nieko.

– Uždaryti Lietuvą? Kaip išvogtą sandėlį? Kaip nepavykusį projektą?

– Uždaryti ją reikia. Po visų triukšmų, po visų demokratijų...toliau jau nebėra kur eiti...Bet aš vis tiek nesu taip jau beviltiškai nusiteikęs. Gal kas nors dar išeis, nes pūlinys trūko. Vis tiek dar yra Lietuvoje padorių žmonių. Mažai, bet yra.

 http://www.delfi.lt/news/daily/comments/article.php?id=9339021